Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 20 (942), 2011 gegužės 20 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Mintys po Viktoro Paukštelio rečitalio
Poezijos skaitymai ir atviros dirbtuvės Nidos meno kolonijoje
Justina Kučinskaitė : Šalis kaip ženklas ir suvenyras(2)
Kristos Leesi ir Heino Prunsvelto paroda „Su meile iš Estijos“ galerijoje „Artifex“
Aistė Paulina Virbickaitė : Istorija apie auksinį raktelį(5)
Evaldo Janso dokumentinis filmas „Laisvė kurti“
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė: „Geismo mašinų“ dinamika(9)
Apie Dariaus Mikšio projektą „Už baltos užuolaidos“ 54-ai Venecijos bienalei
Monika Krikštopaitytė: Pasąmonės judesiai(2)
„Toros berniukai“ – Lea Golda Holterman (Izraelis) fotografijos paroda „Prospekto“ galerijoje
Živilė Pipinytė: Atrakcionas tęsiasi(1)
Nauji filmai – „Karibų piratai: ant keistų bangų“, „Slaptas ženklas“
Krėsle prie televizoriaus
Rita Nomicaitė: Ilgesingos muzikos CD(2)
Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų fortepijoninio dueto įrašai ir lietuviška muzika pianolai
Premjera Vilniaus mažajame teatre: „Amfitrionas“
Torunėje vyksta festivalis „Probaltica 2011“
Kauno styginių kvartetas grieš šiulaikinės muzikos festivalyje Kenterberyje
„Skrajojantis festivalis“ Kaune
Gegužės 20-26
„Naujosios dramos akcijai“ besibaigiant

Austėja Adomavičiūtė

Lietuvoje aktyviai reiškiasi festivalių kultūra. Ypač pavasarį, prasidėjus savotiškam jų bumui. „Naujosios operos akcija“ (NOA), „SHOCK academia“, „Naujasis Baltijos šokis“ (NBŠ), „Naujosios dramos akcija“ (NDA). Šie festivaliai, mažiau nei per porą mėnesių įvyko beveik tose pačiose Vilniaus scenose. Tačiau ar pavyko išlaikyti renginių kokybę?


Ypač nepalankiai šiemet supuolė svarbiausių, autoritetą užsitikrinusių festivalių – jubiliejinio penkioliktojo NBŠ ir tryliktosios NDA – datos, jos dubliavosi, tad abu renginiai neteko dalies publikos. Labiau, ko gero, nukentėjo NDA, savo spektaklius rodžiusi puspilnėse salėse.

 

Festivalinis rodymas paprastai sulaukia didesnio žiūrovų dėmesio nei tada, kai susilieja su kitais teatrų repertuaro spektakliais. Vyrauja nuomonė, kad į festivalius atrenkami kokybiškiausi, profesionalių vertintojų patikrinti spektakliai. Tačiau šiandien rengėjų, regis, nebeįpareigoja festivalio vardas. Pavyzdžiui, „SHOCK academia“ – LMTA baigiančius šokėjus pristatantis festivalis. Kyla klausimas, ar dera studentų egzaminus vadinti festivaliu, dar prilipdant tarptautinio etiketę, pasikvietus vienintelį kaimyninės Latvijos kolektyvą. Kartu tai ir aukštąją mokyklą baigiančių vadybininkų darbas, tad šis festivalis rengiamas veikiau pedagoginiais sumetimais nei orientuojantis į žiūrovus.

 

Kritikos prašosi ir NOA festivalis, tampantis neapibrėžto žanro platforma, nes jo kriterijai nėra suformuluoti pakankamai aiškiai. Rengėjai teigia, kad akcijos idėja – kurti alternatyvą tradicijoje merdinčiai reprezentacinei Nacionalinio operos ir baleto teatro programai, tačiau po teisybei NOA tampa alternatyva bet kokiems kitose kultūros sferose nepritampantiems projektams. Žinoma, jauniems kūrėjams būdingas entuziastingas noras eksperimentuoti pagirtinas, tačiau nekeliant kokybinių kriterijų, riba tarp profesionalumo ir diletantizmo labai siaura. Tad kyla klausimas, ar tikslinga organizuoti vienadienių trumpametražių spektaklių festivalį. Juo labiau, kad tai – premjeros, kuriose jauni atlikėjai ar dėl profesinio nepatyrimo, ar dėl premjerinio jaudulio dažniausiai nesugeba pateikti išbaigto scenos kūrinio.

 

Juk festivalio vardas vis dėlto turėtų įpareigoti reikšti tam tikrą kokybės ženklą. Didele Lietuvoje rengiamų festivalių problema tampa ir tai, kad jie sparčiai praranda koncepciją arba jos vengia, atrankos principai atsiremia į finansus ir publikai pateikiami savotiški pusfabrikačiai.

 

Kaip šiame kontekste šiemet atrodo Naujosios dramos akcija, – tvirtų nuostatų festivalis, turintis jau solidžią garsių ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje vardų pristatymo istoriją? Ilgą laiką rodžiusi spektaklius tik netradicinėse erdvėse, šįkart NDA beveik visa persikėlė į stacionarią scenos aikštelę. Programoje dominuoja pastaruosius dešimtmečius aktualios, nors jau šiek tiek sustabarėjusios, tačiau vis dar neišsemtos temos: skirtingos istorijos apie šiandienos pasaulio valdžios cinizmą, istorinės atminties kaitą, žmogų ir jo santykį su sistema. Visgi šios festivalio spektakliuose keltos skaudžios problemos netampa kaip nors ypatingai jį vienijančiu segmentu.

 

Visoje festivalio programoje savo estetika labiausiai išsiskyrė Vladimiro Pankovo „Aš, kulkosvaidininkas“, pagal to paties pavadinimo Jurijaus Klavdijevo pjesę. Dramaturginę spektaklio medžiagą sudaro jauno samdomo žudiko monologas ir jo prisiminimai apie senelį, papildomi politinių aktualijų kontekstu. Kalbama įvairiomis kalbomis, atstovaujančiomis tam tikriems politiniams veikėjams – nuo Vladimiro Putino iki Baracko Obamos.

 

Rusijoje išgarsėjusios studijos „SounDrama“ spektaklis jungia dramos ir muzikinio spektaklio estetiką, jame labai svarbus muzikos, garso vaidmuo, aktoriai kalba ir dainuoja. Ši komanda siekia įteisinti soundramą kaip savarankišką žanrą, – tarptautiniame kontekste suprantamą ir vertimo nereikalaujančią formą.

 

Pagrindinė aktorių vaidybos aikštelė – kelių aukštų konstrukcija, dengiama kraujo raudonumo audinio atraižų (scenografas Maksimas Obrezkovas). Po ją karstosi aktoriai, jų chaotiškas judėjimas, derinamas su muzikos kaita, primena už virvučių tampomų marionečių spektaklį. Scenografija naudojama kaip tribūna, išdidintas atrakcionų parko šaudyklos modelis ar pasaulio galingųjų susitikimo posėdžių salė.

 

Spektaklio tempą įsuka ir palaiko destruktyvios elektroninės muzikos motyvai, kuriuos moduliniu sintezatoriumi valdo muzikantas Aleksandras Pleningeris. Nors režisierius akcentuoja garsą kaip svarbiausią spektaklio išraiškos priemonę, kaip žaidimą jį dekonstruojant, tačiau teatrališkas vizualumas čia taip pat labai svarbus, spektaklio rekvizitas pilnas simbolių ir metaforų. Kūrėjai teigia, kad provokuodami žiūrovus siekę įvairių meno sričių jungties, tačiau interaktyvesnį žiūrovo santykį su spektakliu blokuoja itin teatrališkos priemonės, chaotiška kelių sluoksnių fabulos dėlionė, dažnai besikaitaliojantys žanrai. Skirtingos spektaklio išraiškos priemonės čia veikiau ne papildo viena kitą, taip kurdamos išbaigtą spektaklio vaizdą, o jį ardo.

 

Šalia šio rusų teatrališko karnavalo buvo parodyti du savo forma labai panašūs spektakliai – Pieterio de Buysserio ir Jacobo Wreno „Optimizmo antologija“ ir Wojteko Ziemilskio „Mažas pasakojimas“.

 

Būtent pastarąjį festivalio kontekste išskirčiau kaip įdomiausią ir paveikiausią. Ziemilskio spektaklį inspiravo jo senelio biografijos faktai. Žymus Lenkijos kultūros veikėjas Wojciechas Dzieduszyckis gyvenimo pabaigoje buvo apšauktas tautos priešu, kolaboravusiu su slaptosiomis komunistų tarnybomis. „Mažas pasakojimas“ sukaupia savyje skaudžią refleksiją apie asmeninę patirtį ir kolektyvinę atmintį bei pastangas ja manipuliuoti naujausiais laikais. Scenoje vienas žmogus ir videoprojekcija. Nors visą sceninį laiką išlaikoma spektaklio-paskaitos forma, tačiau abejingu veidu ir neutraliu balso tonu Ziemilskio pasakojama intymi autobiografinė istori...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru