Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Galerija Titanikas

Tarp balta ir juoda

Eleonora Bernotaitė
Bakalaurė Monika Račkauskaitė. „Laikas ir popierius“. Bakalauras Petras Navickas. Aplikacija „ISK” planšetiniam kompiuteriui. Vadovas lekt. Marius Bartkus
Kai mėlynas automobiliukas Maironio gatvėje, išvažiavęs į priešpriešinę juostą, trenkėsi į vyšninės spalvos automobilį, VDA Grafinio dizaino katedros absolventai buvo ką tik pradėję baigiamųjų darbų gynimosi procesą.

Ketvirtas matavimas

Rita Mikučionytė
Ekspozicijos fragmentas. L.Blažiūno nuotr.
Parodos pavadinimas tapo nuoroda pabūti privačia sekle – eiti paskui savo prisiminimus ir kitų įžvalgas apie tapytoją Rūtą Katiliūtę.

Postidėja

Laima Kreivytė
Eglė Ridikaitė. „Kitas zuikis“. 2011 m.
„Vis labiau gyvename postidėjos pasaulyje. Tame pasaulyje didžios, provokuojančios mąstyti idėjos, kurių negalima tuoj pat paversti pinigais, turi tokią mažą vidinę vertę, kad vis mažiau žmonių jas sugalvoja ir vis mažiau institucijų jas įgyvendina. Iš tikrųjų drąsios idėjos tapo nebemadingos.” Nealas Gableris

Nuo svajonių iki vieno asmens kulto

Monika Krikštopaitytė
Audrius Naujokaitis. Fotografijų ciklo „Jonas Mekas, Soho ir East Village, Niujorkas 1994–2001“ ekspozicijos fragmentas. JMVMC. Giedriaus Jucevičiaus nuotrauka

Kirvis užšalusiai jūrai

Laima Kreivytė
Eglė Vertelkaitė. „Perskelta širdis“. 2011 m.
Eglės Vertelkaitės paroda „Mergaitė su kirviu“ yra erdvinė laiko išklotinė. Laiko potyrį paprastai siejame su prietaisais: saulės, smėlio, vandens ir kitokiais laikrodžiais. Skaičiai ir rodyklės parodo trukmę, o ritmingai siūbuojanti švytuoklė – laikinumą. Vertelkaitė laiką matuoja kirviu: ritmingais kirčiais dalija erdvę į laiko atkarpas. Mergaitė su kirviu lyg Giltinė su dalgiu: švyst, švyst, švyst. Švytuojantys ir švytintys ašmenys smulkina laiką iki mirksnio. Ši paroda – kelionė po laiko mašiną, mechaninis ir metafizinis erdvėlaikio tyrimas.

Dvasingumo paieškos

Kristina Stančienė
Jurga Ivanauskaitė. „Sapnai apie Tibetą (arba Atsisveikinimas su Dharamsala)“. 1994 m.
Rašytojos atminimui skirtoje parodoje ji pristatyta kaip dailininkė. Atskleista iki šiol mažiau žinota jos kūrybos dalis, tikriau – nupiešti, nutapyti žodžiai, mintys, patirtys. Ši sąsaja stipri ne tik dėl to, kad ne vieną menininkės romaną iliustruoja jos pačios sukurti paveikslai. Jurgos Ivanauskaitės herojai, kelionių įspūdžiai, Rytų religijų patirtis čia tiesiog rado dar vieną pavidalą, labiau apčiuopiamą nei tekstuose.

Apie mirtingumą

Monika Krikštopaitytė
Algimantas Švėgžda. „Heine Hansen”. 1985 m. Iš Modernaus meno centro archyvo
Daugelis kultūros dalyvių (leidiniai, galerijos ir kt.) šį sezoną pradeda įsitempę, nervingi. Jau praėjusių metų biudžeto apkarpymai ir mokesčių pertvarkymai kėlė rimtų klausimų, o dabar dar imta kalbėti apie naują ekonominės krizės bangą.

Atrasti panašumus

Vidas Poškus
Nazanin Pouyandeh. „Prisimena“. 2010 m.

Mišrainė su sentimentalumo padažu

Rūta Jakutytė
Valentinas Antanavičius. „Aktyvistė“. 2010 m.
Atidarant parodą buvo pakartoti dar prieš gerą dešimtmetį Valentino Antanavičiaus pasakyti žodžiai - „mano menas yra mišrainė“. Pristatomų darbų įvairumas tai patvirtina: rodomi kūriniai nuo 7-ojo dešimtmečio, kai tapytojas aštriai kritikavo sovietmetį, iki šiais metais sukurtų darbų, kuriuose matoma daugiau sąsajų su popmeno estetika ir šiandienos problemomis.

Naujos pažintys

Aistė Paulina Virbickaitė
Igoris Janovičius, „Nr. 12“, iš serijos „Medžiagiškumas“. 2007 m. A. P. Virbickaitės nuotr.
Vilniuje šiuo metu vyksta jaunųjų Ukrainos menininkų paroda „Genofond. Pinakothek“ ir Ukrainos viduriniosios kartos tapytojo Igorio Janovičiaus paroda „Kontekstas“ („Context“).

Apie tikroviškiausią meną

Monika Krikštopaitytė
Mindaugas Navakas. „Dvi vazos“. Ekspozicijos fragmentas. Monikos Krikštopaitytės nuotrauka
Menininko pristatinėti tarsi ir nereikia. Jis pirmas (su Egle Rakauskaite) atstovavo Lietuvai Venecijos bienalėje, yra pelnęs Nacionalinę kultūros premiją (1999 m.). Tačiau šie objektyvūs faktai, mano supratimu, mažai tepasako apie meną. O su Mindaugu Navaku apie meną kalbėtis labai įdomu, nes jis yra nepailstantis kūrėjas ir aktyvus parodų lankytojas, puikiai susipažinęs su padėtim.

Kietas riešutėlis

Monika Krikštopaitytė
Ekspozicijos dalis. Rimvido Jankausko-Kampo kūriniai
Į parodą ėjau bene tris kartus. Ir ne vien tik dėl malonumo, kurį gali justi: išmanus, erdvus eksponavimas kūrinius priverčia išsiskirti ir sužibėti, dideli paveikslų formatai, tiesiog gera tapyba. Kad ir kiek ėjau, vis tiek liko prieštaringumo jausmas, kurio niekaip nesisekė suformuluoti. Kita vertus, rašant apie „Angį“ - nuodingą sutvėrimą, - abejonė, baikštumas, sumišęs su žavėjimusi, yra net privalomi.

Jubiliejinis gausybės ragas

Kristina Stančienė
Antanas Šnaras. 11 klasė. „Moters figūra“. 1978 m. Mokytojas Petras Mazūras. Monikos Krikštopaitytės nuotrauka.
Nacionalinė M.K. Čiurlionio menų mokykla švenčia 65 metų veiklos jubiliejų, mokyklos dailės skyrius – 50. Logiška, kad apvalias sukaktis mokykla mini savo buvusių ir dabartinių mokinių paroda „Titanike“. Juk ji jau daug dešimtmečių „tiekia“ būsimus įvairių specialybių studentus Vilniaus dailės akademijai.

Pokalbis su istorija

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Algis Skačkauskas. „Mieganti rugsėjo pievelėje“. 2001 m.
Bet koks kalbėjimas apie modernizmo tapybą jau yra kalbėjimas su istorija. Nors toji istorija dar gyva, kol tebegyvi ir tebekuria dailininkai, kuriems teko atkurti sovietinės okupacijos sustabdytą natūralią dailės plėtotę, kurių kūryba buvo tarsi tiltas nuo trumpo 3-4-ojo dešimtmečio arsininkų tradicijos iki maištingo ikinepriklausomybinio laikotarpio. Kalbėjimas su istorija visada svarbus ir naudingas, nes tik ji leidžia nustatyti šiandienos buvimo koordinates.

Keliauk sau sveikas

Danutė Gambickaitė
Mantas Talevičius. Darbo „Virtuali tapatybė“ fragmentas
Šių metų „Meno celės“ nedaug kuo skyrėsi nuo praėjusiųjų, tik gal kiek geresnis parodos organizavimo principas, kūrinių tankis ir kokybė. Geresnieji darbai sutelkti naujosiose „Titaniko“ patalpose. Kitur (senuosiuose ir naujuosiuose rūmuose) viską apžiūrėti reikėjo suspėti per renginį „Tebūnie naktis“.

Pagal meno istorijos modelį norvegiškai

Monika Krikštopaitytė
Xan Krohn. „Moters portretas“. 1918 m.
Ši keliaujanti tapybos paroda, kurioje pristatomi Bergene ir kitose Šiaurės Norvegijos vietovėse gimusių ar gyvenusių dailininkų darbai, nuo kovo mėnesio svečiavosi Kauno M. Žilinsko galerijoje, o dabar persikėlė į Vilnių.

Anatomijos teatras

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Marloeke van der Vlugt instaliacija „Series Patchmaker No. 1, Marloeke, 1971“
Neseniai skaityti tekstai apie kūno fenomenologiją bei transhumanizmą pakurstė viltį atrasti kažką įdomaus tarptautinio jaunųjų menininkų festivalio parodoje naujoje galerijoje „Titanikas“, įsikūrusioje Vilniaus dailės akademijos pastate.



« Atgal

Kiti raktiniai žodžiai