Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Kamilė Rupeikaitė: Penkių balsų dermė (3)
Saksofonininkas Janas Garbarekas ir Hilliardo ansamblis Šv. Kotrynos bažnyčioje
Kalbamės su Jaakko Edvinu Kiljunenu ir Antonio Villani
Apie naują sekso simbolio įvaizdį
Lijana Šatavičiūtė: Su bundančia gamta (3)
5-oji Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos paroda „Pavasaris 2011“ Keramikos muziejuje
Krėsle prie televizoriaus
Nauji filmai – „Vanduo drambliams“
Anonsas
7MD informacija: Vengrų kino savaitė(1)
Anonsas
Beata Baublinskienė : Amžinoji operos algebra
Leidiniai
Pokalbis su Stasiu Eidrigevičiumi jo parodos „Veidas ant kaukės“ Nacionalinėje dailės galerijoje išvakarėse

Regina Urbonienė,Milda Žvirblytė

 

Regina Urbonienė: Esate kilęs iš nedidelio provincijos kaimelio. Kada ir kaip pajutote trauką menui, kas Jus paskatino tapti dailininku?

 

Atsakydamas galėčiau remtis savo tėvo žodžiais, kuriuos dar atsimenu. Jis pasakodavo nusprendęs, kad iš to Stasio kas nors išaugs, nes jau vaikystėje važiuodamas per mišką žiūrėdavau į medžius, į šakas visiškai kitaip – stebėdamas, sustodamas, įsižiūrėdamas.

 

O viskas prasidėjo mokykloje, kai mokytojas pastebėjo, kad man sekasi piešti ir draugai pradėjo prašyti pagalbos. Paskui buvo Panevėžio mokykla, ir jos dėstytojas patarė važiuot į Kauną mokytis, į taikomosios dailės technikumą. Ketveriems metams išvažiavau į Kauną, į Odos apipavidalinimo skyrių. Iš pradžių mano supratimas apie meną dar buvo miglotas. Tada, socializmo laikais, rodės, visa kultūra rėmėsi liaudies ornamento perkūrimu, bet man atrodė, kad čia yra dar ne visai tai. Ir tik vėliau, kai toks dėstytojas Jovaiša, baigęs Talino taikomosios dailės institutą, priėjęs brūkštelėjo per puslapį liniją, iš to brūkštelėjimo supratau, kas yra menas. Iki šiol tai atsimenu. Vėliau pajutau, kad Kauno man neužtenka, reikia vykti į Vilnių. Vilniaus dailės institute buvo Pedagogikos katedra. Joje dėstė įdomesni dėstytojai – Rimtautas Gibavičius, Jonas Švažas. Joje buvo supažindinama su tapyba ir grafika, keramika, šiek tiek su skulptūra ir šriftu. Kai „tikroji tapyba“ studijavo spalvą, klasikinį pastatymą ar gilinosi į erdvės problemas, mes daugiau dėmesio skyrėme kompozicijai, fantazijai. Švažas juto, kad kompozicijos pamokos man įdomiausios ir gerai pavyksta. Labiau nei tie pastatymai, kuriuos tobulindavome valandų valandas ir „užkankindavome“. Studijavau lyg ir tapybą, ir diplominis buvo tapyba. Bet studijų metais dažnai bėgiojau į grafikos dirbtuves, todėl daugelis manė, kad studijuoju grafiką. Tad lyg baigiau dvi specialybes. Buvo sukurti du tapybos darbai (mano diplominis) ir keli laisvi darbeliai – ekslibrisai. Darbai linko į savotišką siurrealizmą, visi truputį to baiminosi, bet viskas baigėsi gerai.

 

Baigęs Dailės institutą, dažnai klausdavau tėvų, kaip jie įsivaizduoja, koks turi būti menas? Tėvas atsakydavo, kad viskas turi atrodyti kaip tikra, tada yra gražu. Ir aš sumaniau jiems padėkoti, atsilyginti už suteiktą galimybę studijuoti. Pagal fotografiją nutapiau paveikslą, kuriame mama su seserim Elžbieta sėdi pavėsyje (jis buvo eksponuotas respublikinėje portreto parodoje), kitą – Petras ir Napalys žiūri pro langą ir dar – tėvo portretą žiemos fone. Tas triptikas ir dabar yra pas mane, išskyrus pirmąją dalį, ji saugoma Lietuvos dailės muziejuje. Su šiais paveikslais pajutau, kad mane traukia fotografinis realizmas. Vėliau sukūriau „Atsisveikinimą“ (arba „Šventę“), ir jis net pateko į parodą Maskvoje, buvo parodytas per centrinę televiziją. Tai toks optimistinis paveikslas.

 

Nebuvo tai mano kūrybos credo, bet jaučiausi einąs tapytojo keliu, tik staiga mane capt – pričiupo tarnyba sovietinėje armijoje. Nuvežė metams į Kaliningradą. O tada, kai žmogus esi už tvoros, atsiranda toks nusivylimas, pesimizmas, metaforika. Turi būti mandagus, nesipriešinti. Ir tas amžinas nutylėjimas... Kitaip būtum prispaustas prie žemės ir sutraiškytas. Dar vienas savotiškas universitetas – nutylėti...

 

Kai studijavau Dailės institute, nesėdėdavau kaip kiti kavinėse, o vis paišiau ar kokį ekslibrisą raižiau. Sukūriau ekslibrisų Vilniaus universitetui, atsirado susidomėjimas jais ir mažytė viltis, kad gal mano darbelis išeis į pasaulį. Man pradėjo rašyti kolekcionieriai iš Lenkijos, Skandinavijos. Ir iš pradžių ekslibrisus buvo galima laiške siųsti. Vėliau tik pradėta tuos laiškus skaityti, tikrinti, ir ekslibrisai nebenueidavo. O iš pradžių jie iškeliaudavo lengvai, lyg atvirukai. Tada lietuvių ekslibrisai ir sužibėjo: Kisarauskas, Kmieliauskas, Didelytė, Repšys – jų buvo kokie penki ar šeši, grupelė, kuri dalyvaudavo parodose be Maskvos palaiminimo.

 

R. U.: Jūsų kūrybos pradžioje daug užslėpto „homo sovieticus“ nerimo, ilgesio, nusivylimo, noro pasipriešinti... Savo gyvenamąja vieta pasirinkote Lenkiją, kuriai teko mažiau suvaržymų. Kaip pasikeitė Jūsų pasaulėvaizdis, po Sovietų Sąjungos griuvimo atsivėrus sienoms? Kiek tai palietė Jūsų kūrybą, temas?

 

Kūryba keičiasi, dėstosi ne pagal kasdienius įvykius ar televizijos žinių temas. Ji gali reaguoti į tam tikrus įvykius ir egzistuoti nepriklausomai. Žinoma, esu paskyręs dalį kūrybos kasdienybei atspindėti. Tuo metu, kai atvykau į Lenkiją, buvo galimybė bendradarbiauti su tokiu žurnalu „Literatūra“, paskui „Politika“. Juose vieną kartą per savaitę būdavo paliktas plotas mano piešiniams, ir vadinosi tai „poetinis pilkos dienos komentaras“. Tie piešiniai nebuvo kurti pagal užsakymą, juose buvo tam tikros ironijos, satyros. Pavyzdžiui, kiaulė nusižudo prie mėsos parduotuvės, o visi žmonės džiaugiasi, nes bus mėsos. O tuomet dar buvo ir kortelės maistui, ir būdavo, kad tik pirmieji dešimt gauna tos mėsos. Vieną sykį teko stovėti ir man visą naktį, nes augo trys vaikai. Ir tai tapo man savotišku teatriniu performansu: praleisti visą naktį eilėje, stebėti tuos žmones, jų veidus, reakcijas. Tuomet Lenkijoje buvo išties sunku, vykdavo streikai, parduotuvėse nieko nebuvo, ir kortelės – viskam. Dabar kortelės jau istorija. O grafikos darbuose ar, pavyzdžiui, iliustracijose – daugiau pasakiškumo nei kasdieninio gyvenimo. Kasdienybė labiau tinka piešiniams. Plakatas taip pat turi savo specifiką, priklauso nuo temos, pavyzdžiui: teatras, kinas, festivalis. Temą reikia atskleisti taupiai, koncentruotai. Dažnai laukdamas autobuso stebėdavau skelbimų stulpus gatvėje. Mačiau, kad lenkų plakatai drąsūs, įdomūs, kartais juose – šokiruojanti mintis, bet tai tinka gatvės menui. Man tai artima. Pamažu atsirado vienas kitas užsakovas, paskui pasipylė jų gausybė, ir per tuos metus sukurta gal apie 250 plakatų. Pra...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru