Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Rasa Vasinauskaitė: Pakeliui į „Dekalogą“
Mokyklos buriasi į tarptautinį projektą
Choras „Aidija“ pirmajame muzikos tradicijos ir avangardo festivalyje Liubline
Apsilankius Sauliaus Vaitiekūno ekspozicijoje naujoje galerijoje „terra recognita“
Viktorija Šiaulytė : Ateinančių dienų praeitis (5)
Šiuolaikinis menas Jungtiniuose Arabų Emiratuose
Įspūdžiai pasižiūrėjus diplominius darbus
Apie fotografo Antano Sutkaus naują knygą „Retrospektyva“
Krėsle prie televizoriaus
Sankt Peterburgo Marijos teatro „Parsifalis“

Vytautė Markeliūnienė

Pirmasis Vilniaus operos festivalis, savo gyvavimo istoriją pradėjęs birželio 9 dieną, įrašė svarbų faktą ne tik į festivalių, bet ir į mūsų scenoje skambėjusių veikalų panoramos istoriją - pirmąkart Nacionalinėje operoje buvo atlikta Richardo Wagnerio iškilminga sceninė misterija „Parsifalis“.

 

Viso festivalio kontekste tai vienintelės užsienio trupės - šįkart Sankt Peterburgo Marijos teatro - gastrolių spektaklis (pagrečiui dar rodytas ir kitas - R. Ščedrino „Užkerėtas klajūnas“), o sykiu ir susiklosčiusi proga išgirsti šio teatro solistus, chorą bei orkestrą. Kalbant apie „Parsifalį“, ko gero, derėtų ir pradėti nuo pastarojo trupės komponento - orkestro, kuriam lemta šiame veikale išlaikyti struktūros konstrukciją, visumos architektoniką, diktuoti tėkmės, tempo, kulminacijų logiką, brėžti esminę gairę. Tą suvokdami šios operos statytojai dažniausiai ir sceninio veiksmo neapkrauna įvairių jo matmenų gausa, antraeilėmis plastikos detalėmis, nes pagrindinių vaidmenų atlikėjų meistriškumas (o tai būtiniausia sąlyga) čia savaimingai atsiskleidžia gebėjimu vokalo galimybes paversti įtaigiais artistiniais gestais. Todėl šį veikalą, nors ir 5 valandų trukmės, visiškai pakanka tik girdėti, jo neįvaizdinus, ir kartais spektakliui tai išeina į naudą, ypač tuomet, kai siekiant suaktualinti nekintamą muzikinį draminį šios operos pavidalą stengiamasi jį nustelbti apynykiais kasdienybės reliktais ar liguistos fantazijos vaizdiniais.

 

Marijos teatro parodytame „Parsifalyje“, laimė, buvo išvengta tokių šiems laikams nuobodžiai būdingų režisūros sprendimų - beprotnamio ar viešnamio vaizdelių, benamių ar nusikaltėlių pasaulio gyvenimo scenų. O apskritai, pasirinkta bemaž „vagneriškai“ tradicinė sceninio veiksmo, vaizdo bei plastikos traktuotė (visa tai bent jau nestelbė muzikos). Dėl daugelio dalykų būtų galima diskutuoti ar ginčytis, jeigu tai būtų repertuarinis mūsų teatro spektaklis: kad ir dėl eklektiškumo, tarkime, pasitelkiant natūralistinius sentimentalius peizažus, ar perdėm brukant iliustratyvias apeigų scenas su nepaliaujamu žegnojimusi. Tačiau kaip gastrolinį, jį norėtųsi aptarti tik keliais aspektais.

 

Nuo pat spektaklio pradžios buvo galima justi, kad režisierius Tony Palmeris galvojo apie žiūrovą, linkusį operą suvokti ne tiek ausimis, kiek akimis, tad jau atliekant veikalo įžangą pakilo uždanga, o prieblandoje paskendusioje scenoje prasidėjo Gralio atidengimo apeigos (?). Visada abejonių kelia tokie „laisvos formos“ inkliuzai, kurie kitąkart sutrikdo dėmesį kone taip pat, kaip ir likus keliolikai taktų ligi veiksmo pabaigos prapliupę publikos plojimai (tiesa, kompozitoriaus valia po „Parsifalio“ I veiksmo paprastai neplojama). „Parsifalio“ orkestrinė įžanga, jos muzikinis konceptas - komentarų nereikalaujanti operos struktūrinė padala, kuri bemaž nulemia viso veikalo tėkmę, jei ne sėkmę. Nesyk kartojami pagrindiniai leitmotyvai - klausytojui siūloma programa, santrauka, o įžangos muzikos visuma - nuo pirmojo unisono atsiveriantis garsų teatras, padedantis panirti į šio ilgo pasakojimo tikrovę.

 

Valerijaus Gergijevo diriguojamam orkestrui iš tiesų pavyko atlikti šį bene sudėtingiausią operos uždavinį, dėl kurio prasminė uždanga pakilo ten, kur ir dera - po orkestro įžangos. Kad dirigentas ir orkestras yra nugludinę savąją Wagnerio muzikos interpretacijos ir savąją garso formavimo koncepciją - taip pat buvo girdėti. Klausiusiems šios operos nekart kituose Europos teatruose (tarkim, keletą kartų Vienos valstybės teatre), pirmiausia įsimena, pavadinčiau, visuotinė orkestrinė plastika, kurioje nesijaučia jokių pauzių, cezūrų, registrų perėjimų - jokio medžiagiškumo, o bekūnis styginių tremolando tampa atminties niekaip neapleidžiančiu estetiniu šios partitūros ženklu. Marijos teatro orkestro garsinėje sanklodoje (taip, ji pavydėtinai puiki), kuri pasižymi intonaciniu tikslumu, niuansuote, sinchroniškumu, sutartinėmis balsų jungtimis, vis dėlto daugiau meistriškai įvaldyto teksto, jo medžiagiškumo, ir savaip žemiško prado, kuris ypač įtikinama galia, daugialypėmis reikšmėmis veržėsi II operos veiksme, dioniziškoje Klingzoro pilies ir sodų atmosferoje.

Opera, žinoma, buvo dainuota originalo kalba, vokiškai, kas ne vienam Marijos teatro dainininkui kėlė problemų, o tarties trikdžiai formavo ir vokalo artikuliacijos liniją, kurios grynumą ėmė nevalingai stelbti intonacinės stilistinės priemaišos. Ir vėlgi, šiame spektaklyje vaidmenis kūrę dainininkai - techniškai pajėgūs atlikti savo partijas, tačiau ne kiekvienu atveju stabilūs stilistiškai. Viena pagrindinių „Parsifalio“ figūrų Kundri atsiskleidžia kaip prieštaringiausias moteriškos giminės sutvėrimas, kurio sceninio charakterio spektras driekiasi nuo atgailautojos, motiniškumo ir pasiaukojimo įsikūnijimo ligi keršytojos, suvedžiotojos, prakeiktosios. Ji gali būti ir „pragaro rože“, ir nuolankia, save užmiršusia tarnaite. Kundri vaidmenį kūrusi Larisa Gogolevskaja labiausiai susikoncentravo ties kraštutinėmis juodomis ir baltomis sceninio charakterio spalvomis, mažiau dėmesio skirdama įvairioms tarpinėms. Panašiai ir vokalinėje plotmėje, kur liepsnojo žemojo registro savitumas bei šaižūs aukštieji tonai. Ir nors stiprus L. Gogolevskajos balsas didelio diapazono, prasminės intonacijos jame skleidėsi vienpusiškai, viduriniame registre stokota išraiškos įvairovės. Gal tai režisūrinis sumanymas, gal artistės valia, - pirmame ir antrame veiksmuose Kundri atrodė pernelyg isteriška, tiesmukiška, tad trečiame veiksme, kai jai teskirtos kelios natos, bet priartėja jos atgailos, krikšto valanda, Kundri tarsi visai nelieka.

 

Genadijaus Bezzubenkovo parengtas Gurnemanco vaidmuo, ypač vokalinė partija, visoje operoje stilistiškai nebuvo vienalytė - vietomis atrodė, kad prabilo vienuolis Pimenas iš „Boriso Godunovo“, ypač kai pristigdavo vokiečių kalbos artikuliacinio aiškumo (beje, kaip ir Kundri atlikėjai). Vis dėlto grynai balsinės estetikos bei vaidmens charakterio prasme šio dainininko būta nuoseklaus, vokalinė linija nestokojo tolygumo. Stilistiniu „grynuoliu“ nepavadinčiau ir Amforto (Aleksejus Markovas) personažo, kurio sceninį bei vokalinį charakterį retsykiais persmelkdavo rusų operų herojų (carų, kunigaikščių) intonacijos... Realistiniu kančios, skausmo vaizdavimu solistas tarsi užmaskavo vokalinės išraiškos priedermes, k...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru