Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Liepos 9-17 d. Nidoje vyko XV Tarptautinis Thomo Manno festivalis
arba Architektūrinė vieno konkurso kronika
Pokalbis su parodos „Grafikos kontekstai: deklaracija“ Šiuolaikinio meno centre jauniausiais dalyviais
Pristatyta nauja Vlado Urbanavičiaus skulptūra
Teatras, kuris sukrėtė scenos meno pasaulį. Pabaiga. Pradžia Nr. 28
Pasiilgusiesiems kino teatrų vėsos
Jaunas festivalis renkasi gerą kiną
O.Koršunovas vėl imasi W.Shakespeare´o
Pirmasis LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) kino festivalis
Paroda „Arbit Blatas. Sugrįžimas į tėvynę“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Kristina Stančienė

Neemijos Arbit Blato (1908–1999) gyvenimas ir gausi, įvairialypė kūryba Lietuvoje iki šiol žinota tik fragmentiškai.

 

Menininko pavardė dažnai linksniuojama kalbant apie Lietuvos tarpukario dailę, nors daugelis jo brandžiųjų kūrinių – tapybos ir grafikos ciklų – gimė Vakarų Europoje ir JAV. Žinoma, kad Arbit Blatas mokėsi Kauno meno mokykloje, buvo Justino Vienožinskio mokinys. 1924–1926 m. tapybą studijavo Berlyne, Drezdene. Ankstyvoje jaunystėje išvyko į Paryžių, ten sėkmingai pritapo prie tenykštės bohemos, įsiliejo į margą tarptautinės Paryžiaus mokyklos šurmulį, bet 4-ojo dešimtmečio pradžioje, po studijų Prancūzijoje, trumpam grįžo į Lietuvą. 1932 m. Kaune Arbit Blatas įsteigė pirmąją privačią dailės galeriją, kurioje demonstravo modernistinio „sukirpimo“ dailę. Nuo 1940 m. menininkas gyveno Niujorke, čia daug kūrė teatrui – scenografiją operoms, bei tapė, piešė pamėgtų spektaklių tema. Kartu su žmona Regina Resnik – režisiere ir pagrindinių partijų atlikėja – 8-ajame dešimtmetyje įvairiuose Europos teatruose pastatė devynias operas: „Elektrą“, „Karmen“, „Salomę“, „Falstafą“, „Klitemnestrę“, „Pikų damą“ (Sidnėjaus operos rūmuose) ir kt. Dailininko šeimos bičiulio, žurnalisto Viliaus Kavaliausko liudijimu, „po karo Arbit Blatas globojo Adomą Galdiką, padėjo rengti Vakaruose jo parodas. Niujorke ilgus metus buvo lietuvių pranciškonų ir jų iškilios asmenybės Leonardo Andriekaus įkurtos Galdiko galerijos rėmėjas. Niekada neužmiršo lietuvių kalbos, dažnai prisimindavo Juozo Tysliavos poeziją. Savo lietuviška kilme labai didžiavosi“.

 

Apie Arbit Blatą, kaip vieną ryškiausių Lietuvos žydų kultūros atstovų, įvairiuose savo veikaluose yra rašęs prof. Antanas Andrijauskas. Žinau, kad vienas nemažos apimties darbas apie menininko kūrybą yra parašytas ir Vilniaus dailės akademijos Dailės istorijos ir teorijos katedroje. Tačiau ankstesni, ypač studentų atliekami Blato kūrybos tyrinėjimai buvo gana komplikuoti dėl paprastos priežasties – tam labai stigo medžiagos. Ne tiek faktų apie dailininko gyvenimą, kiek pačių kūrinių, kurių apžvelgti vienoje vietoje, net ne Lietuvoje, tiesiog nebuvo galimybės. Todėl NDG veikianti Lietuvai dovanotų Blato kūrinių paroda daugeliui yra vertinga pirmiausia pažintiniu požiūriu. Čia eksponuojami įvairių laikotarpių tapybos, skulptūros darbai, piešiniai, grafika, scenovaizdžiai, asmeninių fotografijų ekspozicija. O filmuota medžiaga pirmą kartą Lietuvos publikai išsamiau pristato šį savitą modernizmo epochos menininką.

 

Žanriniu požiūriu Arbit Blato kūrinių kolekcijoje dominuoja portretai, scenovaizdžiai ir teatrinės kompozicijos, urbanistiniai peizažai. Tačiau atrodo, kad siekis charakteringai pavaizduoti žmogų buvo bene stipriausiai užbūręs menininką. Žiniasklaidoje pasirodžiusiuose parodos pristatymuose mirgėte mirga dešimtys žinomų muzikų, dailininkų, aktorių pavardžių, kuriuos yra vaizdavęs Arbit Blatas: Luciano Pavarotti, Placido Domingo, Alberto Giacometti, Pablo Picasso, Maurice Utrillo, Mstislavas Rostropovičius, Yehudi Menuhinas ir daugelis kitų. Nors šioje įspūdingoje portretų galerijoje dominuoja pasaulinio garso įžymybės, pasak V. Kavaliausko, savo geriausiais draugais iš Lietuvos Arbit Blatas yra vadinęs ir Balį Sruogą, Petrą Cvirką, Salomėją Nėrį, Paulių Galaunę, Augustiną Gricių. Gyvendamas Paryžiuje, jis daug bendravo su ten studijavusiais Juozu Miltiniu, Vytautu Kazimieru Jonynu, Antanu Gudaičiu. Niujorke globojo ir rėmė Adomą Galdiką. Pasirodo, dar išvykdamas studijuoti į Paryžių, Arbit Blatas vežėsi pluoštą Lietuvos režisierių, aktorių, kolegų dailininkų portretų. Apie šių kūrinių likimą parodoje nekalbama, ir tikrai apmaudu, kad šiandien negalime jų pamatyti.

 

Kita akivaizdi didelė Arbit Blato aistra – teatras. Ši stichija menininkui buvo ne vien paprastas pomėgis, teatro gyvenimą Arbit Blatas ne tik stebėjo „iš vidaus“, bet ir pats gyveno juo. Dailininko našlė – žymi Niujorko metropoliteno artistė, režisierė. Tuo pačiu keliu pasuko ir posūnis Michaelis Philipas Davisas, dabar jis žinomas JAV dainininkas, teatro prodiuseris, režisierius, libretų autorius. Menininką sužavėjusi Kurto Weillio ir Bertoldo Brechto „Opera už tris skatikus“ tapo įkvėpimo šaltiniu gausybei įvairiomis technikomis sukurtų darbų. Teigiama, kad ši opera, pirmą kartą pastatyta Berlyne 1928 m., tapo tikra sensacija – čia vietoj nuosaikių istorinių personažų aktoriai vaidino visuomenės atmatas: girtuoklius, vagis, prostitutes, gatvės artistus. Iš parodoje eksponuojamų improvizacijų operos tema matyti, kad menininkas ją narstė įvairiais požiūriais, vaizdavo skirtingais rakursais. Kai kur dėmesys sutelktas į vieno aktoriaus pozą, laikyseną, personažo charakterį, kitur aprėpiamas visas scenos vyksmas, komponuojamos didesnės figūrų grupės, susižavėjusios publikos minia. Atitinkamos scenos ar herojaus sukeltas įspūdis perteikiamas ne natūralistiškai, o itin tapybiškai, laisvai. Kompozicijos nuotaiką lemia koloritas, šviesos ir tamsos žaismas, gana tikroviško ir apibendrinto vaizdo dermės. Šios Arbit Blato kūrybos savybės dar geriau atsiskleidžia miesto peizažuose, daugiausia Venecijos vaizduose. Dailininkas yra tapęs ir šviesias, skaidrias miesto panoramas, spalvingas šventiškas regatas, ir klampias naktinės Venecijos sutemas. Šiuose kūriniuose maloniai nuteikia „atmosferinis“ objekto matymas, šviesos ir spalvos vienovė, kolorito darna, kaskart skirtinga nuotaika, emocija.

 

Įdomu tai, kad nors šis menininkas sėkmingai įsiliejo į daugiatautę L’école de Paris bendruomenę, vėliau kūrė XX a. antrosios pusės JAV meno sostinėje Niujorke, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, liko labai „lietuvišku“ kūrėju. Kaip ir daugelio tarpukariu ryškiau pasireiškusių ar savo kūrybinį kelią pradėjusių lietuvių menininkų, Arbit Blato maniera liko gana tradicinė. Impresionizmo, postimpresionizmo, ekspresionizmo raišką jis prisitaikė sau labai individualiai, darniai įpindamas į autentišką kūrybinę sistemą. Kokia ji? Ko gero, paremta klasikiniais, per šimtmečius nusistovėjusiais kanonais – tai atidus dėmesys portretuojamajam, teatro kultūros aukštinimas, peizažuose – jautri gamtos pagava, motyvo sintezė, apibendrinimas. Šiuos teigini...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru