Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Pokalbis su kultūros vadybininke Ana Ablamonova
Austėja Adomavičiūtė : Neišnaudota proga (4)
Aido Giniočio spektaklis „Vasarotojai“
Daivos Šabasevičienės knyga „Ieškant teatro“
Gedimino Pranckūno fotografijų paroda „Tylos skliautai“ Vilniaus rotušėje
Aistė Paulina Virbickaitė : Naujos pažintys (5)
Ukrainos jaunieji menininkai „Titanike“
Živilė Pipinytė: Kūnų nuotykiai (1)
Pirmieji 2011-ųjų Berlinalės įspūdžiai
Nauji filmai - Woody Alleno „Kai sutiksi aukštą tamsiaplaukį“
Vasario 18-24
Pokalbis su architektu Hermanu Kossmannu

Karilė Nefaitė

Sausio mėnesį Nacionalinėje dailės galerijoje vyko Architektūros pokalbių fondo rengiamas paskaitų ciklas „Show off: reginio architektūra“. Trečiosios paskaitos svečias - vienas Amsterdame įsikūrusio parodų architektūros ir dizaino studijos „Kossmann.dejong“ įkūrėjų Hermanas Kossmannas.

 

Ši studija kuria ekspozicines erdves, skirtas įvairioms temoms - nuo istorijos, literatūros iki gatvės meno, psichiatrijos ar mikrobiologijos. Paskaitoje „Pasakojančių erdvių kūrimas“ buvo pristatyta ir neseniai išleista knyga „Pasakojančios erdvės“, kurios bendraautorė Suzanne Mulder taip pat viešėjo Lietuvoje.

 

Kas padaro erdvę įtraukiančią, pasakojančią?  

 

Pagrindinis tokios erdvės požymis yra žmonės, kurie nori joje būti. Tai yra esmė. Tokia erdvė – tai ne tik forma ar vieta, bet ir vietos dvasia, atmosfera, užpildyta pasakojimu, istorija, drama, jausmais, kitomis emocijomis. Ir tai yra dalykai, kuriuos mes turime sumodeliuoti naudodami architektūros ir dizaino priemones. Todėl dirbame ne tik su muziejaus interjerais: juos perdažome, perstatome etc., bet kuriame naratyvą, siužetą, kuriuo ir užpildome tą erdvę.

 

Paskaitoje kritikuojate tradicinį muziejų. Kuo jis nepatrauklus? Ankstesnėms kartoms tiko, kodėl nebetinka šiandien?  

 

Tradiciniu vadinu tokį muziejų, kuris koncentruojasi į objektą, kolekciją. Daiktas įdedamas į vitriną ir visa lankytojo patirtis siejama tik su šiais eksponuojamais objektais. Kartais to pakanka, nes daiktai patys pasakoja istorijas. Vis dėlto ši koncepcija dažnai tampa šiandieninių muziejų problema - jaunimas nebenori į juos eiti, jiems tai nuobodu. Daiktai, ištraukti iš konteksto, nieko nebepasakoja. Mėginant užpildyti šias spragas, atsiranda gausybė teksto. Tradiciniame muziejuje eksponuojama arbatos šaukštelių kolekcija nieko nepasako apie arbatos gėrimo kultūrą. Rodyti ne šaukštelius, o pasakoti, kas yra arbatos gėrimo kultūra, - būtent taip aš suprantu mūsų studijos darbo tikslą.

 

Tam tikra prasme Jūs kuriate patį eksponatą, t.y. kuriama ekspozicija tampa eksponatu, o ekspozicijos architektai tampa pačios ekspozicijos kūrėjais?  

 

Būtent. Eksponuojamas nebe daiktas, o erdvinis pasakojimas. Žinoma, tas pasakojimas nėra visiškai mūsų, kaip nepriklausomų kūrėjų. Tai būtų galima palyginti su knygos rašymu ar filmo režisavimu. Tarkime, kurdami Psichiatrijos muziejų mes dirbome su autentišku turiniu, kurio negalėjome iškraipyti. Tačiau kaip ir kuriant filmą pagal W. Shakespeare'o „Makbeto“ siužetą nevartojama XVII a. kalba, bet pateikiama visiškai nauja ir moderni, auditorijai suprantama kūrinio adaptacija, taip dirbame ir mes - originaliam turiniui suteikiame šiuolaikišką, patrauklią išraišką.

 

Didelė atsakomybė - juk Jūs formuojate pasaulėžiūrą apie pristatomus dalykus, atrenkate, kas temoje yra svarbiausia, o ko galima atsisakyti ir pan. Pagal išsilavinimą esate architektas, tačiau tenka pasakoti apie daugybę su architektūra nesusijusių dalykų. Kaip Jūs tai suderinate?  

Aš ne vienintelis parenku, ką rodysim. Veikiau aš režisierius, sakantis, kaip tai parodyti. Taip, kiekviena paroda turi vis naują temą, kurios aš anksčiau niekada nesu studijavęs, todėl pradžioje suburiame tos srities ekspertus, mokslininkus, studijavusius mus dominančią sritį daugybę metų. Jie mums ir padeda atsirinkti, kas temoje yra svarbu, ką verta ir įdomu parodyti. Vėliau aš tampu režisieriumi, kuriančiu iš šios medžiagos pasakojimo fragmentus, kuriuos išdėliojame muziejaus erdvėje. Esminis skirtumas nuo filmo yra tas, jog filmo režisierius visuomet žino, kur yra jo lankytojas. Jo pasakojimas linijinis. Muziejaus lankytojai pasakojime juda laisvai.

 

Galbūt Jūsų muziejiniai pasakojimai labiau primena internetą: lankytojui pateikiama duomenų bazė, kurioje jis naratyvus iš duotų fragmentų dėliojasi pats.  

 

Taip, mūsų kuriama erdvė labiau primena internetinę svetainę, kurioje sudėti pasakojimo elementai, o lankytojas gali laisvai jais operuoti. Toks istorijos perteikimo būdas labiau tinkliškas, nei linijinis. Parodą aš suprantu kaip vieną pasakojimo formų (greta kino ar literatūros). Todėl jei pastebiu, kad toks pasakojimo būdas temos atskleidimui būtų labiau tinkamas, užuot rengus ekspoziciją, pasiūlau tiesiog statyti filmą ar rašyti knygą.

 

Pasaulinėje „Expo 2010“ parodoje Šanchajuje Kinijos užsakymu pustrečių metų kūrėte paviljoną, kuriame buvo supažindinama su pasaulio miestų gyvenimo kokybe. Esate minėjęs, kad tai buvo išskirtinė patirtis. Papasakokite apie architekto darbo specifiką tokioje nedemokratinėje valstybėje kaip Kinija. Galbūt pradėjote labiau vertinti kūrėjo laisves Olandijoje?  

 

Tai buvo Pasaulinei parodai skirtas užsakymas - kinai iš mūsų tikėjosi tarptautinio, globalaus požiūrio, tad mes turėjome nemažai laisvių. Tikrai nežinau, kaip būtų buvę kuriant muziejų kur nors provincijoje pagal vietinį užsakymą. Vis dėlto tai buvo kinų paviljonas, tad viskas buvo griežtai kontroliuojama iš Pekino. Darbas prasidėjo nuo to, jog gavome vos vieno lapo aprašą apie tai, ko jie šiam paviljonui norėtų. Kitaip tariant, jie patys, kaip klientai, neįsivaizdavo, ko galėtų tikėtis. Buvo tik temos pavadinimas bei numatyta 22 m aukščio 15 000 kv. m. ploto erdvė, skirta užpildyti pasakojimu šia tema. Susitarėme taip: mes viską sukuriame, o kinai pastato.

 

Mūsų pirmoji idėja jiems iškart patiko. Jos koncepcija - sekti šešias skirtinguose pasaulio miestuose gyvenančias šeimas, kurių istorijas registruotume, filmuotume, o paskui šiuos pasakojimus perkeltume į paviljoną. Kai sakėme, jog tik gražiai pristatomais dalykais niekas nepatikės, kinai mus suprato. Vis dėlto užsakymas buvo tikrai politizuotas - visų kritinių, nepatogių elementų turėjome atsisakyti. Pavyzdžiui, pradinė idėja parodyti ir vargšų, ir turtuolių šeimas baigėsi tuo, kad visos pristatomos šeimos priklausė išskirtinai vidurinei klasei. Vienas iš pasirinkt�...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru