Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Monika Krikštopaitytė: Petros labirintai (3)
Audronės Petrašiūnaitės paroda „Lietuvos aido“ galerijoje
Kęstučio Šapokos ir Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės pokalbis
Justino Vienožinskio 125-osioms gimimo metinėms
Jurijus Liubimovas pasitraukė iš jo paties įkurto Tagankos teatro
Įspūdžiai iš XIII festivalio „Bauska Country“ Latvijoje
Živilė Pipinytė: Ir nevykėliai būna pilki
Nauji filmai: „Kaip atsikratyti boso?“
Krėsle prie televizoriaus
Kas pakeis DVD
Liepos 15-21
Liepos 15–21
Liepos 15–24
Liepos 15–24
Liepos 15–24
Remigijaus Pačėsos fotografija Vilniaus dailės akademijos senųjų rūmų baltajame koridoriuje

Agnė Narušytė

Jau ilgokai Remigijus Pačėsa man atrodė dingęs iš fotografijos lauko. Maždaug nuo 2001-ųjų, kai Jonas Valatkevičius surengė jo parodą Šiuolaikinio meno centre: daugumą nespalvotų praeities fotografijų jis pasiskolino iš Lietuvos dailės muziejaus, kur tada dirbau (pats Pačėsa jų nebeturėjo), o tuometinei dabarčiai atstovavo jo monotipijos, šiek tiek primenančios Jacksono Pollocko tapybą. Tuomet „7 meno dienose“ rašiau: „Bet vis tiek monotipijos man atrodo kaip užmaršties valktis, užtraukęs akivarus, į kuriuos prasmego ištisi fotografijų masyvai. Užtraukęs ir akiratį, nes dabar Pačėsa, rodos, nebefotografuoja.“

 

Klydau. Pirmas ženklas buvo 2008 m. Gintaro Zinkevičiaus ir Remigijaus Pačėsos paroda „Artcore“ galerijoje (Justino Vienožinskio mokykloje). Bet jos nemačiau, nes buvau ne Lietuvoje. Bet pernai balandį, pagaliau pasidavusi vaizdų kultūros įtakai ir prisijungusi prie „Facebook“ internetinės bendruomenės (toliau vadinsiu „Veidaknyge“, nes angliškas pavadinimas nekaip atrodo linksniuojamas), iškart pamačiau Pačėsą. Ne tik jį patį, bet ir jo naujas fotografijas. Gyvendamas tolokai nuo manęs – gimtajame Marijampolės mieste, jis vos ne kasdien pasidalija kokiu nors vaizdu: rūke beveik ištirpusi futbolo aikštelė, žalia jo namo siena, nublizginta saulės, šaligatvių pakraščiuose likusios sniego atplaišos... Pamačiau, kad Pačėsos objektai liko iš esmės tie patys kaip sovietmečiu, tik persikėlė į kitą miestą, kad jis tebėra minimalistas, mėgsta geometriškai sutvardytą chaosą ir tebefotografuoja tada, kai mieste nėra nė vieno žmogaus (ryte tikriausiai). Išliko ir poezija, „egzistencinį nerimą“ trumpam išjungianti ironišku šypsniu.

 

Tačiau – ir šis tas kitaip. Dabar Pačėsos vaizdai spalvoti, dažnai sudvejinti, persiliejantys atspindžiais. „Veidaknygėje“ po jais ir aplink juos vykstančios diskusijos rodė, kad šie jau Lietuvos fotografijos klasiką menantys vaizdai įdomūs ne tik man. Be to, supratau, kad visos šnekos apie interneto praryjamą laiką, apie tai, kaip jis trukdo žmonėms iš tikrųjų bendrauti, yra tuščios. Argi ne nuostabu: kasdien sutaupydama nežinia kiek laiko galiu pasižiūrėti, ką Marijampolėje fotografuoja Pačėsa (ir ne tik jis)? Galiu jį paskatinti fotografuoti dar, pasakydama, kad man tai patinka. Ir slapta po truputį kaupiu jo fotografijų archyvą savo ir kitų rašomoms fotografijos istorijoms. Nebesutinku su kritikais: internetinė bendruomenė yra mus, išsiblaškiusius po pasaulį, jungiantis kanalas, tai yra ekspozicinė erdvė, kur paroda kasdien keičiasi.

 

Todėl kai vieną dieną pas mane į Dailės istorijos ir teorijos katedrą užsuko Gintaras Zinkevičius ir pasakė, kad darys Pačėsos parodą Vilniaus dailės akademijoje, visai nenustebau. Žinojau, kad pats metas – jau sukauptas toks vaizdų kiekis, kad reikia šį reiškinį pamatyti realioje erdvėje ir suprasti, kas ten padaryta. Parodai, kuri buvo atidaryta liepos 4 dieną, parašiau trumpą tekstuką ir taupydama laiką ketinau jį čia panaudoti vietoje recenzijos. Bet atsitiko nenumatytas dalykas: žiūriu, kad jis jau publikuotas šiuolaikinio meno dienraštyje artnews.lt – tokie jau tie interneto greičiai, nepasiekiami popierinei spaudai. Ką gi – „7 meno dienos“ yra mano laikraštis, o jame būtinai turi būti recenzija apie Remigijaus Pačėsos parodą, tad tenka rašyti kitą tekstą. Bet ką daryti, jei svarbiausius dalykus jau lyg ir pasakiau? Ogi parašyti apie tai, kas ten nepateko. Mat aną tekstą, tiesą sakant, rašiau žinodama tik šešias parodai atrinktas fotografijas, o jų parodoje trisdešimt. Be to, jas mačiau tik kompiuterio ekrane. Paskui, pamačiusi visus trisdešimt vaizdų atspausdintus ir sukabintus baltajame akademijos koridoriuje, supratau, kad reikėtų perrašyti tekstą. Tad dabar ir naudojuosi nevaldomos tekstų tėkmės internete sudaryta prievartine proga – rašau apie tai, ką pamačiau susidūrusi su „tikromis“ fotografijomis, t. y. jau perėjusiomis iš virtualiosios tikrovės į fizinę.

 

Žiūrint į Pačėsos fotografijas kompiuterio ekrane atrodo, kad jose dominuoja pilka spalva. Negana to, ji „dengia“ pavargusius, nudėvėtus, praeities liūdinčius pastatus, šaligatvius, konstrukcijas, liekanas. Todėl čia įžvelgiau laiko paradoksą – tą savo ano teksto vietą pacituosiu: „Miestas po truputį ỹra, taigi turėtų žymėti vaizde tekantį laiką, bet jis toks yrantis likęs iš praeities, taigi niekas nesikeičia. „Ỹrà“, kaip Titanike iškalė Arnas Anskaitis – lėtu vieno akimirksnio greičiu, vėjui preciziškai pučiant medžio šakas tarp gelmės ir plokštumos, bet tvyro balkšvame rūke, tipiškų dienų ritmu visą pilką amžinybę.“ Šią būseną man geriausiai išreiškė viena eilutė iš gana ilgo Josifo Brodskio eilėraščio apie Rusiją, kurį jis parašė emigravęs. Šią eilutę viename eilėraštyje gražiai išeksponavo Alfonsas Andriuškevičius:

 

O muzika vis tiek įkyriai grojo, grojo...

Там в моде серый цвет – цвет врeмeни и брёвен.

 

Štai. Arba shtai, kaip parašytų Pačėsa, angliška rašyba sureikšmindamas „š“ – su šiam garsui priklausančiu širdgėlos prieskoniu. Pilka Pačėsos fotografijose yra laiko ir sienojų spalva.

 

Bet atėjusi į parodą pamačiau ir kitas spalvas. Rusvėjantį-rausvėjantį rudenį. Vieną kitą ryškiai raudoną tašką, pavyzdžiui, plakate, kuris kabo ant (dar neatidaryto ar jau uždaryto) kioskelio sienos Marijampolės turgelyje. Mėlyno vandens ir dangaus gelmę. Baltus sniego dryžius ant juodai įmirkusios žemės. Dažniausiai – žalią: salotinę, smaragdinę, melsvą, tamsią, prigesusią, švytinčią, atbukusią, išvėsusią. Visokią. Bet kartu ir vienijamą tam tikro šešėlio ir žvilgsnio – žvilgsnio pro šešėlį į šviesą. Girdėjau, kad ji jau vadinama „Pačėsos žalia“. Tai reiškia, kad apie tokią žalią jau nebebus galima kalbėti neminint Pačėsos („o kaip Pačėsa Marijampolėje...“), kaip nebegalima kalbėti ...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru