Druskininkus galima laikyti Lietuvos Karlsbadu, vienu iš tų kurortų, kurie XIX a. antros pusės Europoje virto neatskiriama pasiturinčių piliečių vasarojimo vieta. Privataus gyvenimo naujovė – atostogos – pateko į privalomą miestiečių metų ritmą; suklestėjo kurortai, kuriuose buvo galima ne tik gydytis, bet ir pabėgti į gamtą, atgauti jėgas. Vasarviečių istorijoje kurortai su mineraliniais vandenimis atsirado XIX a. pirmoje pusėje, anksčiau už pajūrio ar kalnų kurortus. Mineralinių kurortų kasdienybę sudarė pasilinksminimai, koncertai, pokyliai: gydymas XIX a. antros pusės – XX a. pradžios kurorte buvo ne varginanti medicininė prievolė, o malonus, pramogų kupinas draugijų gyvenimas.

Druskininkai buvo artimiausias Vilniaus kurortas, tad vidurinio sluoksnio vilniečiai, kurie XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje neįstengė nuvykti į Karlsbadą, Baden-Badeną ar kitus Vokietijos, Austrijos-Vengrijos kurortus, rinkosi Druskininkus. Jų iškilimas – tai kapitalizmo raidos Šiaurės vakarų krašte pasekmė, kai atsirado vidurinis, pasiturintis sluoksnis, turėjęs poreikį ir galimybes atostogauti kurorte. Amžių sandūroje Druskininkai garsėjo ne tik buvusios Lietuvos ir Lenkijos valstybės teritorijoje, bet visoje Rusijos imperijoje, greta Kaukazo mineralinių kurortų. Tapybiškos Nemuno vietovės grožis, pušų miško klimatas ir mineraliniai vandenys traukė vasarotojus.

Kurortas įkurtas 1837 m., bet suklestėjo 1862 metais nutiesus geležinkelio liniją Peterburgas–Varšuva. Ši moderni susisekimo priemonė pagreitino ir atpigino kelionę, padarė kurortą demokratiškesnį, prieinamą platesniems gyventojų sluoksniams. Geležinkelis nesiekė miesto, ėjo už keliolikos kilometrų per Pariečės (dabar Baltarusijos teritorija) stotį, su kuria Druskininkus jungė plentas; juo kursavo diližanai, o XX a. pradžioje – ir autobusai. Nemunu iš Gardino kurortą buvo galima pasiekti garlaiviu.

Vieno pirmųjų lenkų rašytojos Elizos Ožeškienės kūrinių – romano „Paskutinė meilė“ (1868) veiksmas vyksta Druskininkuose. Rašytoja šmaikščiai nupiešė XIX a. antros pusės visuomenės požiūrį į kurortą: „Vietos su mineraliniais vandenimis iš pradžių būna paprastai tik gydomosios įstaigos; į jas veržiasi ligoniai didžiausio, kaip sako vienas kitas, gero – sveikatos. Prašokus trumpam laikui, tie besveikačiai, susirinkę į vieną daiktą, pasijutę atgauną „didžiausią savo labą“, pradeda linksmintis, tai yra telktis į draugijas, šokti, drauge važinėti, jodinėti ir vaikštinėti, mylėtis, vesti ir tekėti. Pamažu sveikatingųjų vandenų garsas pasklinda drauge su tų įvairiausių pasilinksminimų garsu. Jei gali smagintis paliegėliai, kodėl gi neturėtų pasismaginti ir sveikieji? Taigi ir tie, kuriems jokioj ligoj niekados nebuvo išbalęs veidas, traukia, keliauja į mineralinius vandenis! Pamatyti ką nors ir pasirodyti patys, pašokti ir pavaikščioti – o gal… o ką, jei pasitaikys geras šansas! Ir štai iš šiaurės ir iš pietų, iš vakarų ir iš rytų liūliuoja pulkai keliauninkų – ligotų ir sveikų. Gerokai nutukę ir per daug sulysę, silpnaplaučiai ir su geliamais kojų kaulais; karštligiškai trokštą naudotis gyvenimu ir tie, kuriems boste nusibodo gyventi; su pilnomis kišenėmis ir su melancholiška jų tuštuma – visi mauna į mineralinius vandenis, – o išganingi jų šaltiniai įvairiausiomis priemonėmis gydo tas visas sveikų ir paliegėlių ligas.“¹

Knygos centre – naujosios kartos, veiklos žmogus, inžinierius Ravickis, tiesiantis geležinkelį tarp Vilniaus ir Varšuvos, einantį netoli Druskininkų. Kurorte jis įsimyli pagrindinę heroję, gyvenimu nusivylusią aristokratę, idealistę gražuolę Reginą. Romantiška istorija rutuliojasi kurorto fone, o jo kasdienybę sudaro nesibaigiančios pramogos, muzikavimas, šokiai, arbatos gėrimas, knygų skaitymas altanose, piknikai, pasivaikščiojimai, vakariniai plaukiojimai valtimi Nemunu, kur, anot rašytojos, „tamsia ir glotnia vandenų erdve ne tik valtys gali plaukti; kartais ja plaukia ir jausmai, ir aistros, kaip ir vilnims mestos gėlės“². Jausmų skleidimasis gamtoje viliojo atvykėlius iš miestų, leido jiems patirti naujų išgyvenimų.

Romane Druskininkų traukos centras, visuomenės susitikimo vieta – snobiškos grafienės salonas, kur rinkosi išskirtinė draugija. Ožeškienė piešė grafienės rūmų vaizdą, vasarotojų ritualus ir papročius: „Priešais platų, rymantį ant lengvos kolonados, didžiosios ponios priebutį klojėjo gėlių klombos, o palei jas į įvairias puses bėgo sodo takeliai, po senų medžių šešėliais arba tik išpuošti gėlėmis. Tarp tankių rožių ir jazminų krūmų arba išsišakojusių medžių unksmėje stovėjo sniego baltumo suoleliai. Šis platus ir gražus sodas atsidarydavo kasdien kiekvienam, kas norėjo pasivaikščioti, o grafienė, nesijudindama nuo savo priebučio, matė prasilenkiant visas žmogystas, atvykusias į Druskininkus, ir kaip buklus generolas per kariuomenės paradą, mokėjo per šitą publikos apžvalgą atpažinti laipsnį, vertybę ir nuopelnus kiekvieno, kas praeidavo pro vijokliais apraizgytas jos namų sienas.“³

Promenados Druskininkuose vyko palei Nemuną nusidriekusiame natūraliame angliško tipo parke. Jo alėjos jungė svarbiausias kurorto vietas – kurhauzą, mineralinių vandenų paviljoną, vonių gydyklą. Promenados kiekvienam leido apžiūrėti kitus ir pasirodyti visuomenei, o tai buvo puiki proga pademonstruoti save, išsiskirti išvaizda, elegantiškais apdarais. Kurortų kultūra XIX a. pabaigos Europoje pagimdė kosmopolitines vasaros madas, lengvus, šviesius drabužius, baltas moterų sukneles su būtinais aksesuarais – skrybėlaitėmis, skėčiais, šviesius vyrų kostiumus. Ši apranga tapo nerašytu kurorto reikalavimu, ...