Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Algirdas Klova: Kelmas, fado ir kinas
Trys Vilniaus festivalio koncertai
„Skrajojantis festivalis“ Kaune: polemiški pastebėjimai, apmąstymai ir įžvalgos. Tęsinys.
Jono Vaitkaus studentų diplominiai darbai
Tomas Pabedinskas : Kas išlieka
Vito Luckaus paroda „Prospekto galerijoje”
Rasa Kavaliauskaitė : Dvi nuotaikos(2)
Vyganto Paukštės tapybos paroda „Lietuvos aido“ galerijoje
„Gegužės 7“ tęsiasi – pokalbis su renginio kuratorėmis
Lenkų vaidybinių filmų festivaliui pasibaigus
Monika Gimbutaitė: Komedija apie terorizmą(3)
Nauji filmai – „Keturi liūtai“
Jonas Ūbis: Dalelė savęs(1)
Krėsle prie televizoriaus
Anonsas
Marinos Cvetajevos ir Anos Achmatovos kūryba menų sintezėje
Kvietimas registruotis į kūrybines dirbtuves „Alfonso, what is going on the film?“
Sena ir nauja 54-joje Venecijos bienalėje

Laima Kreivytė

Venecijos bienalė – tai šokinėjimas nuo bokšto, prisirišus prie kojos gumą. Laikas tai išsitempia, tai staiga susitraukia, o kartais dar supurto traukuliai – dažniau ne nuo meno, o nuo jo pertekliaus.

 

Tačiau ten visi pareigingai dūzgia – nuo kandžių it kandys kritikų iki žvaigždžių, su kuriomis kandžių keliai nesikerta. Apie Leonardo diCaprio ir Eltono Johno apsilankymą informuoja „New York Times“ – ir tai tikriausiai turėtų pridėti bienalei simbolinių taškų, bet ji ir taip braška per siūles nuo didžiuliais kiekiais demonstruojamo elitinio meno. Nei Venecijai, nei bienalei seniai nebereikia jokio įteisinimo – čia ji dalija pripažinimo ženklus ir indulgencijas.

 

Didžioji paroda Arsenale, pavadinta „ILLUMInations“ (pažodžiui – nušvitimai, bet ne mažiau svarbi ir nuoroda į nacijas, tautas, bendruomenes) pasiūlo bendrą naratyvą, kurio galima nesilaikyti, bet nuo kurio negali pabėgti. Jis aidi nacionaliniuose paviljonuose, šiemet kaip niekad kalbančiuose masėmis ir apie mases – kolektyvinė kūryba yra veikiau taisyklė nei išimtis. Paradoksalu tai, kad dalyvavimo ir įtraukimo principais veikiantys projektai vis dar siejami su autoryste, kurios reikšmę tarsi norėtų kvestionuoti – bet to neleidžia rinka ir reklaminės strategijos. Štai ir garbės raštu apdovanotas Lietuvos paviljonas bienalės informacijoje pristatomas kaip Dariaus Mikšio darbas. Tiesiog – „a work by...“. Bet apie tai – vėliau.

 

Ryškiausia „ILLUMInacions“ tendencija – istorijos dekontekstualizavimas pertvarkant erdvę. Bienalės kuratorė šveicarė Bice Curiger neatsitiktinai atskaitos tašku pasirinko XVI a. italų tapytoją Jacopo Tintoretto (1518-1594) ir atgabeno tris jo paveikslus iš Venecijos Akademijos galerijos ir San Giorgio Maggiore bažnyčios į centrinį paviljoną „Giardini“. Tai istorinė ir erdvinė šios bienalės koordinačių sistemos pradžia. Pasak kuratorės, Tintoretto jai svarbus dėl ypatingo dėmesio šviesai ir eksperimentavimo. Ir dar dėl to, kad jis – savotiškas autsaideris, garsėjantis netikėtomis kompozicijomis ir eskiziška (to meto kontekste) tapybos maniera. Titanas Tintoretto į šiuolaikinio meno erdvę įkrito kaip meteoritas – neprarasdamas svorio, bet ir nesuformuodamas aiškesnių jungčių su kitose salėse eksponuojamais darbais.

 

Netikėta jungtis su Venecijos šviesos meistru atsiranda Arsenale, kur Monica Bonvicini (gimusi Venecijoje ir laimėjusi „Auksinį liūtą“ už dalyvavimą Italijos paviljone 1999 m.), eksponuoja instaliaciją, įkvėptą Tintoretto paveikslo „Mergelės įvedimas į šventyklą“. Jis pasakoja apokrifuose užrašytą istoriją, esą trejų metų Mariją tėvai atvedė į šventyklą mokytis, o ši užlipo 15 laiptelių („lyg būtų suaugusi“) iki kunigo, kad gautų jo palaiminimą. Bonvicini instaliacija („15 laiptelių iki Mergelės“, „Akla apsauga“) sudaryta iš skirtingai apšviestų veidrodinių laiptų, ant kurių negalima lipti, ir salės gale pakabintos milžiniškos rausvos užuolaidos („Pink Curtain“, 2002). Laiptai neišvengiamai primena ir blizgančias popmuzikos scenas, bet pabandžius sujungti šiuolaikinę ir istorinę patirtis pasipila kibirkštys.

 

Kitas svarbus aspektas – erdvės erdvėje kūrimas, kuris kaip tik ir keičia istorinį ir čia pat egzistuojantį bienalės kontekstą. Kuratorė pakvietė keturis menininkus sukurti savo parapaviljonus, kurie įsiterptų į bienalės ekspoziciją, bet kartu būtų nauji architektūriniai dariniai. Už gyvenimo nuopelnus apdovanotas Franzas Westas atkūrė savo virtuvės Vienos studijoje planą ir pakvietė eksponuotis savo draugus. Song Dongas iš daugybės medinių durų ir pertvarų kuria savotišką senojo Pekino priemiesčio modelį, sumaišydamas gyvenamąsias ir ekspozicijų erdves. Įdomiausias pasirodė lenkų menininkės Monikos Sosnowskos daugiakampę žvaigždę primenantis paviljonas, trikdantis siaurom smailėjančiom erdvėm. Menininkė kvestionuoja pritaikomumo ir racionalumo reikšmę –išklijavusi savo paviljoną tapetais ji kviečia apžiūrėti ten eksponuojamus darbus iš netikėto kampo ir iš labai arti.

 

„Moteris užima mažai erdvės“ – taip vadinasi Estijos paviljonas, kuriame savo filmus ir instaliacijas rodo Liina Siib. Tokią temą inspiravo Estijos žiniasklaidoje kilusios diskusijos dėl čia esančio didžiausio Europoje vyrų ir moterų atlyginimų skirtumo. Diskusijų metu net nuskambėjo nuomonė, esą moteriai reikia mažiau pinigų ir erdvės. Menininkei ši frazė tapo atspirties tašku. Ji rodo bandeles kepančias, šokančias moteris, kurios tikrai triūsia ankštose erdvėse, galiausiai susitinka pokalbiui ir fotografuoja prostitutę jos mažame butelyje. Tačiau tai tik pradžia – einant iš patalpos į patalpą suvokimas keičiasi. Atskleidžiamas tokios mažumo, nereikšmingumo, „mažybiškumo“ retorikos melagingumas ir dviprasmybė. Apie tai kataloge, vesdama paralelę su Virginijos Woolf „Savu kambariu“ rašo Agnė Narušytė.

 

Erdvės kūrimas, architektūra ir dizainas visada buvo svarbūs Venecijos bienalės elementai, bet šiemet itin išryškėjo įvairių erdvinių transformacijų, transliacijų, intervencijų mastas. Žiūrovas ne tik patenka į netikėtą erdvę, bet ir tampa jos kūrimo dalimi, optiniu lęšiu, laužiančiu šviesą ir gaudančiu atspindžius, per kūną patiriančiu erdvės tįsumą (Liuksemburgo paviljonas su banguojančiomis sienomis, kreivomis kolonomis ir veidrodžiais). Arba mechanizmo sraigteliu (Prancūzijos paviljone dūzgianti žmonių atvaizdų mašina, skaičiuojanti gyvybes ir mirtis). Japonijos paviljone iš viso pradingsta bet kokia koordinačių sistema – žiūrovą praryja animuotos erdvės. Klasikinė Didžiosios Britanijos paviljono išorė slepia turkišką kelių aukštų ankštą fotografo dirbtuvę su laiptais, durimis ir tarybinius laikus primenančiu stovimu tualetu. Galiausiai „Auksiniu liūtu“ apdovanotas Vokietijos paviljonas – tikra fluxus bažnyčia, kurioje šventosios dvasios vaidmenį atlieka filmai ir akcijų dokumentacija. Olandijos paviljonas su aštuonių menininkų darbais yra savotiška operos teatro scena; operos solistai įgarsina avariją Vengrijos paviljone. Galiausiai Islandijos paviljone randi tikrai rafinuotą kapitalizmo kritiką, taip pat išdainuotą operiniu balsu. Dainininkė su muzikantais plaukioja gond...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru