Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Vis dar prisimenant XIII Vilniaus festivalį
Vilniaus festivalio virtuozų kvarteto koncertas
Laurence Weiner Astrit Schmidt-Burkhardt : Mačiūno „Rusijos istorijos atlasas“(2)
„Kitaip nei rašytinėje istorijoje“
Rasa Vasinauskaitė: Lenkų teatro vitrina (1)
29-ieji Varšuvos teatriniai susitikimai
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė: Kormoranų sąskrydis: jauni apie sena (4)
Tapybos ir videodarbų paroda „Brigada Kormoran“ Vilniaus geležinkelio stotyje
Kora Ročkienė : Chaoso laikų dainius (1)
Haruki Murakami apie savo knygas
Pastebėjimai
Krėsle prie televizoriaus
Anonsas
Kalbiname Nacionalinės dailės galerijos vadovę Lolitą Jablonskienę

Monika Krikštopaitytė

2009-ųjų birželio 20 dieną po ilgo laukimo tarptautine M.K. Čiurlionio ir jo amžininkų kūrybos paroda „Spalvų ir garsų dialogai“ bus atvertos Nacionalinės dailės galerijos durys, taip pat bus pristatoma nauja XX a. Lietuvos dailės ekspozicija.

 

Visiems labai įdomu, pagal kokius principus ir kriterijus buvo dirbta su esamu rinkiniu?

 

Pats klausimas jau šiek tiek pasufleruoja ir atsakymą. Rengiant ekspoziciją buvo svarbūs keli dalykai. Pirma - tai, kad ji remiasi Lietuvos dailės muziejaus rinkiniu, kuris dėl istorinių aplinkybių yra tikrai specifinis. Antra - mes turime aprėpti laikotarpį nuo pačios XX a. pradžios iki šių dienų ir parodyti Vilniaus meninį gyvenimą bei platesnį lietuvišką meninį gyvenimą. Tačiau svarbu suprasti, kad jei mes nerodysime Vilniaus dailės, joks kitas muziejus to už mus nepadarys. Ši LDM rinkinio dalis mums labai rūpi.

 

Be abejo, įtraukėme ir tai, kas mūsų muziejuje sukaupta iš XX a. pirmosios pusės Kauno meninio gyvenimo, bet mūsų ir Kauno rinkiniai gerokai skiriasi. Ten išsamesnis tarpukario laikotarpio rinkinys, o mes turime autorių, kūrinių, kurie galbūt labiau susitelkę Vilniuje. Pavyzdžiui, Vlado Eidukevičiaus kūryba.

 

Kita dalis - įdomus sovietinio laikotarpio kūrinių rinkinys. Kaune irgi yra šio laikotarpio darbų, tačiau Vilniuje saugomoje kolekcijoje sukaupti kūriniai išsiskiria svarumu. Tai darbai, kurie formuojantis rinkiniui buvo apdovanojami, rodomi parodose, reprodukuojami leidiniuose - tai sunkioji artilerija, kuri buvo įkalta į atmintį.

 

Remiantis šiais kūriniais sukurta sovietinio laikotarpio ekspozicijos dalis. Ruošiantis formuoti ekspoziciją, pirmiausia buvo peržiūrėtas rinkinys - tapyba, grafika, fotografija ir skulptūra - kiekvienas kūrinys atskirai. Visus peržiūrėjome. Tai - kelerių metų darbas. Stengėmės atsekti, kurie kūriniai jau yra įėję į dailės istoriją. Juk XX a. pirmosios pusės istorija jau parašyta - yra Jono Umbraso, Ingridos Korsakaitės knygos, jaunesnių menotyrininkų darbai. Tuo tarpu XX a. antrosios pusės istorija dar neparašyta, nors sudarant rinkinį irgi mėginta remtis ryškiausių menotyrininkų, tokių kaip Nijolė Tumėnienė, Viktoras Liutkus, Giedrė Jankevičiūtė, Jolita Mulevičiūtė ir kt., tyrinėjimais. Nesunku buvo pastebėti, kad yra nusistovėjęs skaičius nuolat prisimenamų kūrinių, kurie reprezentuoja vieną ar kitą laikotarpį. Siekėme, kad tie laikotarpį reprezentuojantys kūriniai pakliūtų į ekspoziciją, taip pat kad išryškėtų mūsų rinkinio specifika. Kita vertus, bent jau pačioje pradžioje norėjosi papasakoti istoriją nors iš dalies chronologiškai. Ji gyvens kažkurį laiką, vėliau plėsis, keisis.

 

Galiausiai buvo pasirinktas pusiau chronologinis, pusiau temiškai akcentuotas kūrinių atrankos principas. Pristatomame laikotarpyje išskiriamos probleminės grupės. Iš jų galima būtų paminėti Kauno meno mokyklą kaip atskirą reiškinį - ekspozicija „Mokytojai ir mokiniai“. Arba „Dailė ir ideologija“ - skyrius, skirtas stalininiam laikotarpiui. Yra skyrius „Reikšminga forma“, kuriame sutelkti 7-ojo dešimtmečio modernistai. Čia norima atkreipti dėmesį į dvigalvę problematiką, kuri būdinga tai kartai. Viena - reikšmės, turinio, temiškumo siekimas ir kartu aktualūs formalių sprendimų prioritetai. Kiekvienam laikotarpiui stengėmės atrasti jam būdingiausią problematiką.

 

Ar bendradarbiavote su kitais muziejais?

 

Kai mums atrodė, kad pagal mūsų pasirinktas temas ar laiką šiek tiek trūksta kūrinių, mes kreipėmės ir į privačius kolekcininkus, ir į muziejus, ir vieną kitą kūrinį pasiskolinome iš menininkų.

 

Su kokiais menotyrininkais dirbote formuodami ekspoziciją?

 

Pačioje pradžioje susirinkome visi menotyrininkai, kurie dirba Dailės muziejuje. Taip pat pakvietėme menotyrininkų iš šalies. Buvo bendras pasitarimas, kuriame nuskambėjo daug vertingų minčių, paveikusių ekspoziciją. Tiesiogiai su ekspozicijos koncepcija dirbome mes su menotyrininke Jolita Mulevičiūte, kuri yra nuodugniai tyrinėjusi XX a. pirmąją pusę ir jo vidurį. Skirtinguose etapuose, skirtingomis temomis buvo siekta konsultuotis su nemaža dalimi kolegų. Patarimų kreipiausi ir į Alfonsą Andriuškevičių.

 

Be to, nuo 2000-ujų nuolat buvo rengiamos konferencijos apie vietinių ir svetur esančių muziejų veiklą bei apie tai, kas ir kaip galėtų būti rodoma. Metodikų galimybėmis domėjomės iš anksto.

 

Negaliu neprisiminti Jūsų parodos „Eksperimentas“, kuruotos kartu su Jolita Mulevičiūte ir Erika Grigoravičiene. Ar ji nebuvo tarsi mažutė galerijos ekspozicijos repeticija?

 

Visiškai ne. Nes „Eksperimente“ nebuvo pabrėžiama laiko dimensija, o tiktai teminiai telkiniai, sujungę labai skirtingų laikotarpių kūrinius. Nacionalinės galerijos kolekcija yra tuo požiūriu daug tradiciškesnė, nes ji atsiremia į laiko piešinį. Tačiaumeno rūšių mišrumo prasme yra panašumo - kiekviename skyriuje yra ir tapybos, ir skulptūros, ir šiek tiek grafikos, fotografijos. Deja, negalime sau leisti parodyti visko, ką norėtume, nes esame apriboti ploto (2000 kv. m.). Turime vieną mažesnę salę, kuri skirta dažniau keičiamoms parodoms. Čia rodome fotografiją ir grafiką, kurių negalima ilgai eksponuoti nepakenkiant kūriniui.

 

Pristatyti daugiau nei viso amžiaus trukmės laikotarpį yra gan rimtas iššūkis. Vienoje erdvėje tenka rasti būdų sudėti labai skirtingas mokyklas, periodus, problemas, menininkus. Nacionalinė galerija tampa tarsi susitikimų vieta...

 

Kai buvo kuriama ekspozicijos koncepcija, atrodė, kad kurti tokią susitikimų vietą nėra pagrindinis tikslas. Bet kai ji susiformavo, tapo aišku, kad ekspozicija turi užkoduotą susitikimo principą.

 

Pavyzdžiui, buvo atsisakyta rengti atskirą išeivijos menininkams skirtą salę ir iškilesnius išeivijos menininkų kūrinius, kuriuos turime savo rinkinyje, integruoti į bendrą XX a. antrosios pusės Lietuvos dailės problematikos pie...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru