Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Kormoranų sąskrydis: jauni apie sena


Tapybos ir videodarbų paroda „Brigada Kormoran“ Vilniaus geležinkelio stotyje


Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Share |
Jonas Jurcikas. „Marso užkariavimas“. 2009 m.
„Brigados Kormoran“ iš tiesų nėra. Ji sukurta, ko gero, tik vienai parodai, nes ką tik VDA baigusiems magistrams lengviau viešintis kartu, nei atskirai. Be to, grupę po savo sparnu glaudžia dėstytojai Jonas Gasiūnas ir Ričardas Nemeikšis, kurie ir sugalvojo, kad jaunieji parodoje bus neaišku kur, kaip ir kada skrisiantys ir kokio meno krantus pasieksiantys kormoranai.


 

Vis dėlto paroda verta dėmesio. Pirmas mane nudžiuginęs dalykas - tai netradicinė vieta, kuri yra patraukli tiek lofto (jei norite - bohemos, eksperimento, laisvės etc.) atmosfera, tiek strateginiu požiūriu, nes visi žino, kaip nuobodu laukti atvažiuojančio traukinio. Jei pasitelksime geležinkelio stočiai „Brigados Kormoran“ koncepciją - gausime nežinia kur iškeliausiančius po sąskrydžio šioje parodoje jaunus menininkus. Taigi vietos ir koncepcijos galai idealiai susiriša.

 

Antras nudžiuginęs dalykas - atradimo jausmas, sukeltas neparodinių traukinių stoties erdvių. Plikos, apsilupinėjusios, skylėtos patalpų sienos, matoma elektros instaliacija suteikia eksponuojamiems darbams neįpareigojantį, eksperimentu atsiduodantį kontekstą ir puikiai juos papildo. Traukinių puškavimas taip pat veikia geriau nei nyki galerijų tyla. O atrasti, žinoma, buvo ką. Iš viso dalyvavo septyniolika menininkų (be dėstytojų). Norėtųsi išskirti keletą parodoje vyravusių tendencijų.

 

Pirmąją galima būtų pavadinti komiksų estetika. Jai atstovauja Jolantos Kyzikaitės triptikas „Tu negali manęs matyti, tu negali manęs liesti, tu negali manęs užuosti, tu negali manęs girdėti“ („You can't see me, you can't touch me, you can't smell me, you can't hear me“, 2009). Darbe tradicinės tapybos priemonėmis simuliuojama kompiuterinė grafika (nuoroda į ją - pelės žymeklis pirmosios triptiko dalies kampe). Didelio formato komiksas nepasakoja kokios nors juokingos ar herojiškos istorijos, priešingai nei Jono Jurciko „Marso užkariavimas“ (2009). Jame apčiuopiama žmogaus nuasmeninimo ir individualumo problema, atsispindinti kaip kostiumuotų, beasmenių darbininkų figūrų ir jų minčių vizualizacijos „debesėliuose“ kontrastas.

 

Minėtasis „Marso užkariavimas“ žavi ne tiek ironiška sovietinės ir amerikietiškos kultūros samplaika, kurią išduoda greta paveikslų skambantis Marso užkariavimo istorijos įrašas, kiek pačiu eksponavimu. Dėmesį prikausto įvairuojančio formato ryškiaspalviai paveikslai su ateiviais, sprogimais, karvėmis ir kitais amerikietiškos popfantastikos ženklais. Žaviausia, kad pasakojama istorija „liejasi“ už paveikslų-komiksų ribų: žaislinės karvių, kiaulių, žmonių figūros vaikštinėja ant porėmių ir ant patalpos grindų.

 

Nepaisant neįpareigojančios, žaismingos formos, darbas turi rimtą socialinės kritikos užtaisą. Jį galima gretinti su Rūtos Povilaitytės „Kuo puikiausiai galima gyventi ir nieko nesuprantant“ (2009), kuriame žmonės kiškių ir meškų galvomis linksmai gyvena ir patiria nuotykius, susitikdami su ateiviais ir musulmonais. Šiam darbui idėjiškaiartimas Gasiūno „Gyvi išliks tik prekiaujantys triušių kostiumais“ (2009).

 

Antra tendencija semia neišsemiamą feminizmo diskursą. Ryškiausi čia Rasos Balčytės ciklas „Traumos (2009) ir Alinos Melnikovos videodarbas „Nemonumentali“ (2008). Abi autorės, regis, žino, ką daro, ir randa seniai vakariečių menininkių gvildenamoje moters integracijos „vyro visuomenėje“ ir savivokos problemoje vis naujų aspektų bei raiškos būdų. Balčytės „Traumos“ gimė iš pažinties su vaikystėje seksualines traumas patyrusia prostitute, žavėjimosi patologija Loise Burgeois, Elkės Krystufek, Vanessos Beecroft kūryboje ir savirefleksijos. Ciklas sukurtas iš netradicinių, jau savaime jusles veikiančių, fetišizuotų ir buityje aptinkamų daiktų: moteriškų pėdkelnių, plaukų, blizgios netikros odos, nagų lako. Vata kimštos ir nagų laku padengtos makštys atrodo estetiškai ir yra paveikios, nors glumina žinojimas, kad panašias makštis kūrė Judy Chicago, Jamie McCartney. Tačiau didžiausią įspūdį daro kempinine grindų šluota surinktos ir silikonu dengtos dulkės, iš kurių suformuotas makšties ertmę primenantis netaisyklingas apskritimas. Ant grindų besimėtantys plaukai, susimaišę su dulkėmis, yra vienu metu ir individo kūno dalis, ir šleikštulį keliantis svetimkūnis. Autorės pasirinktos kultūrinį ir socialinį kodą turinčios kasdienės medžiagos kaip savarankiškas darbo elementas kuria dviprasmišką dialogą su iš jų sukurtu vaizdu.

 

Vienoje iš dviejų tuo pat metu rodomų videoperformanso „Nemonumentali“ dalių Alina Melnikova stovi ant fontano centre esančio pjedestalo (skulptūros vietoje) ir laiko už juostų pririštus fontano vandens purkštuvus. Kitoje videodarbo dalyje rodomas priartintas rišimo procesas, kuriame negalima nepastebėti, kad purkštuvas primena falą. Taigi autorė, apsiavusi blizgios odos ilgaauliais batais ir nustvėrusi botagą, plekšnoja per pririštus „falus“ tarsi žaisdama sadistinį žaidimą. Grynai feministinio pobūdžio darbas šiuo atveju įdomus dėl netikėto vietos (fontano) pasirinkimo ir skulptūros monumentalumo stereotipo laužymo.

 

Žinoma, parodoje yra nepatekusių į mano padarytą tendencijų Prokrusto lovą, bet nusipelniusių minėjimo: tai fantasmagoriškas, Saukos darbus primenantis Ievos Juršėnaitės „Miškas“ (2009), Luko Pacenkos ciklas „Krušti policiją tik dievas gali mus teisti“ („Jebac policję tylko bóg moze Nas sądziã“), kuriame keliama individo ir sociumo konflikto problema. Labai nuoširdžiai juokiausi, pamačiusi Simonos Pilikauskaitės videodarbą „Nepamenu, kaip buvo prieš tai“.

 

Desperatiškas bandymas atsirinkti, kuriam iš trijų negyvų paukščių priklauso galva, vienu metu atrodo ir tragiškas, ir juokingas, nors paukščiai čia tik metaforos, po kuriomis galima įžvelgti į gabalus subyrėjusio gyvenimo tragizmą ar panašiai. O kaip didieji kormoranai Jonas Gasiūnas ir Ričardas Nemeikšis? Gasiūnas vis dar tapo dūmais, Nemeikšis lipdo saulėlydžius iš blizgių popieriukų. Pažįstami autoriai atrodo užtikrintai, bet nestebina.

 

Apibendrinant parodą labiausiai tiktų žodžiai: jauni apie sena. Autoriai eskaluoja įprastas vietos sociume, feministines, institucionalistines temas, bet pasirenka naują raišką, ieško savo individualaus braižo, o kai kurie turbūt jau jį surado. Nesinori pabaigti banalybe, bet tikrai įdomu, kur nutūps septyniolika kormoranų po šitos parodos.

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.23 (852), 2009-06-12

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

mdfNwpFkXwFs, 2011-10-23 22:49

As Charlie Sheen says, this arctlie is “WINNING!”

to: ar zinote kad, 2009-07-08 19:30

nudziovintu pusu giraitse, puikiausiai auga azuolai, imant pav. Juodkrante :)))

cerciux, 2009-06-13 13:56

jei nezinai ka pasakyt, tai geriau isvis patilek!

ar zinote , kad, 2009-06-12 23:09

kai karmoranai pashika, medziai nudziusta istisomis giraitemis. Aisku jie nykstanti rusis, bet vis tiek elgiasi, basibaisetinai.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti