Štai galerijoje esantys tikroviškai pagaminti agurkai, kiekvienas atskirai stovintis ant postamento, atrodo kaip absoliuti nesąmonė – susireikšminimo ir absurdo viršūnė. Iššvaistyti dideli pinigai ir dar kiekvieną jų galima labai brangiai įsigyti. Gal jis iš mūsų tyčiojasi? Tyčiojasi, bet ne iš žiūrovo, o iš skulptūros suvokimo. Kuo gi tie mieli agurkėliai skiriasi nuo Vilniaus mieste (deja) be skandalų pastatytų daugelio paminklų? Niekuo. Visi jie stovi ant postamentų ir yra falinės formos. Ir, žinoma lygiai kaip agurkai (kai kurie ilgavaisiai, kai kurie kresni) pretenduoja būti menu, skulptūra, nes inertiškai mąstant tradicinei skulptūrai visiškai pakanka postamento, jog taptų menu. Toks jausmas, lyg Rosalind Krauss niekuomet nebuvo rašiusi apie skulptūrą, o meno istorija būtų sustojusi XIX amžiuje. Kaip parodė šiuo metu vis dar vykstantis skandalas dėl paupio skulptūrų, viskas, kas nestovi kokios nors aikštės centre ant postamento ir nedominuoja, nėra menas. Gal asmenims, anonimiškai renkantiems parašus dėl skulptūrų sunaikinimo, naudingiau būtų įsigyti po Wurmo agurką asmeniniam vartojimui ir palikti ramybėje manančius kitaip?

Kartais austrų menininkas lyg koks dzenbudistas plečia sąmonę ieškodamas dar nepatirtos erdvės (priverčia savo filmų herojus lyg niekur nieko vaikštinėti sienomis, kiša žmones į šiukšlių dėžes, sofas, bando naujai patirti elementariausius daiktus), o kartais su paauglišku nihilizmu „perdeda“ (nutukę prabangūs automobiliai) ar peržengia ribas (fotografijų serija „Instrukcijos, kaip būti politiškai nekorektiškam“). Tuo tarpu Žilvinas Landzbergas visą pasaulio beprotybę įsileidžia į save ir mėgaujasi ja iki narkotinio apkvaitimo. Iš kelių kūrinių suręstoje instaliacijoje „Sniego eksportas“ ant optiškai raibuliuojančių grindų voliojasi giedro dangaus mėlio pušų kamienai, mažoje ertmėje - dar vienas kintančios erdvės plotelis, o ant lentynos paberta flomasterių, kurie iš tikrųjų yra jų ertmėje išlietos žvakės. Belieka tik žvilgtelti, ar šalia nestovi agentas Kuperis iš mistinio „Tvin Pykso miestelio“ su diktofonu rankoje. Viskas keista, viskas pakitę. Medžiaga neatitinka (medis iš sintetinių putų, flomasteriai iš kvepiančio vaško), spalvos nerealios lygžvelgtum daltoniko akimis (žydras kelmas), erdvė nestabili (optiniai žaidimai) - kelios gudrybės ir jokios apgaulės, o realybė tikrai patiriama naujai. Pasirodo, ir be magijos galima praplėsti savo inertišką aplinkos matymą. O kam to reikia? Tik netiems, kurie vengia kitokio žmogaus, kito požiūrio ar siūlo naikinti kitų kūrinius.

Man šioje parodoje Landzbergo instaliacija vis dėlto atrodo kur kas įspūdingiau, nei dalelėmis rodomi garsiojo Wurmo kūriniai. Austrokūrybai reikia konteksto, todėl įtaigiau jis atrodo knygoje. O galbūt mane stipriau paveikė Landzbergas todėl, kad jis nekovoja, o tiesiog pavydėtinai mėgaujasi nauja erdve, t.y. formuluoja veiksmus per teiginius.

„7 meno dienos“ Nr.13 (842), 2009-04-03