Belieka tik kažką pridurti ar pakomentuoti. Iš tikrųjų - paveiksliukų (daugumos formatas ~30 x 40 cm) yra tiek daug ir jie taip aplipę dviejų galerijos salių sienas (lyg kokie polipai ar moliuskai ant tropines jūras skrodžiančio burlaivio dugno), kad kyla įtarimas, jog vien kiekiu autorius bandė sumušti visus bent jau lietuviškos tapybos rekordus. Tiesiog buvo sustota, tiksliau - padaryta pauzė - ties šimtas devyniasdešimt šeštuoju. Turbūt tai ne pabaiga ir dar išvysime naujas R. Balinsko parodas kodiniais pavadinimais: "1875 paveikslai", "348458763 paveikslai".

Nors ir užsiminiau apie šiokias tokias R. Balinsko darbelių sąsajas su lietuviška tapyba (niekur nepabėgsi nuo kultūrinio fono), iš tikrųjų jie yra tipiškas globalizacijos produktas. To neneigia nei pats autorius. Aliejiniais dažais, teptukais, mentelėmis ir standžiai ant medinių porėmių užtempta gruntuota drobe jis daro tai, kuo pastaruoju metu užsiiminėja tūlas pasaulio pilietis. Nesvarbu, kokios tautybės jis yra ir kur gyvena - Lietuvoje, Japonijoje ar Zanzibare. R. Balinskas fiksuoja elementariausius buitinės kasdienybės įspūdžius. Vienodai svaria ir aktualia tampa scena iš giminaičių važinėjimosi karučiais nuosavoje sodyboje, ant suolelio romiai besiilsinčio popiežiaus figūra, nacionalinės premijos įteikimo ceremonija Prezidentūroje, senovinis autobusas, gaurus pašiaušęs šuo. Menininkas nėra labai išrankus ir šiuo aspektu jo darbai primena bet kokį "muiline" (mėgėjišku juostiniu ar skaitmeniniu fotoaparatu) "nupaveiksluotą" objektą ar situaciją. Pseudomėgėjiška raiška (atrodo, kad "fotografuota" net nenusitaikius, atsainiai užmetus akį) būdinga net atskirai sakralų pobūdį įgijusiai kertei, kurioje išeksponuota etnografinė daugiausia vidurio Lietuvoje rinktų dievukų - nukryžiuotųjų kolekcija.

Kameromis be atodairos pleškinančių asmenų asmeniniuose kompiuteriuose kaupiama tiek daug kartais vėliau niekada neredaguojamų ar net neperžiūrimų kadrų (tai žinau iš savo patirties), kad R. Balinsko parodos erdvėje sumontuota instaliatyvi paveikslų kolona (viena ant kitos sukrautos ir raudonu diržu standžiai suveržtos vienodo formato drobės) tampa memorialiniu paminklu tiems skaitmeninimo metodu kadaise sustabdytiems ir elektroninėse atminties plokštėse numarintiems praeities fragmentams, dokumentuotų, preparuotų prisiminimų pertekliui. Šioje tvarkingoje paveiksliukų kaugėje netikėtai atsiskleidė dar vienas tapybos aspektas - užtapyti ar atsitiktinai dažais apteplioti porėmių šonai suformavo kaleidoskopiškai mirguliuojančią abstrakčią mozaiką (panašų įspūdį kuria nedidelės nuotraukų "ikonėlės", kai atsidarai vadinamąjį aplanką kompiuterio ekrane) ir eilinį kartą patvirtino pilką banalumo atspalvį įgijusią tiesą, kad paveikslas yra ne tik tai, kas uždažyta ant didžiosios plokštumos, bet ir tai, kas esti jo šonuose.

Mygtuką gali paspausti kiekvienas "muilininkas". O realybę perteikti dažais - tik atitinkamą profesinį pasirengimą įgiję asmenys. Žvelgiant į tai, kaip R. Balinskas lyg tešlą minko klampią aliejinę košę, kaip grakščiai "užmeta" piešinį, kaip subtiliai graduoja pilkus tonus, įterpia šiltą, ochrinį akcentuką, norom nenorom pradedi įtikėti, kad tapyba yra kažkas aukščiau, elitiška.

(Beje - dėl su siauru VDA Tapybos katedros požiūriu nieko bendro neturinčiu achromatiškumu tapytojo darbai taip pat "nesigiminiuoja" ir su neretai spalvomis klaikiai rėkiančiais profaniškais "muilinių" darbo rezultatais). Gal net pradedi pritarti grizailės techniką taip pat propagavusio Leonardo argumentams, kad tapyba yra visų menų karalienė, apskritai - aukščiausia, ką žmonija pasiekė per visą savo trumpo egzistavimo laikotarpį.

Be visos pompastikos (kuri ir nelabai tinka kameriniams formatams ir visa apimančiai truputėlį ironiškai, truputėlį nostalgiškai nuotaikai) taip pat galima įžvelgti dabartinio periodo R. Balinsko kūrybos sąsajas su pokarinio neorealizmo tradicija (nuo kinematografijos iki tapybos - Roberto Rossellini ar Renato Guttuso) ir su postmoderniosios vizualiosios dailės Olimpu (Marlene Dumas arba Luc Tuymans).

„7 meno dienos“ Nr.40 (822), 2008-11-07