Nuo "muilinės" iki teptuko ir drobės
Kitaip ir negalėjo būti - savo naujus tapybos darbus, eksponuotus parodoje, taikliausiai apibūdino pats autorius: "Maži, pilki, keisti, kartais juokingi. Jų gyvenimas mažas, neišvaizdus, kasdieniškas. Jie nešaukia, nesitaško krauju ar sperma, nekuria pasaulio ar žmonijos išgelbėjimo planų. Jie buitiškai realistiški lyg pradedančio fotografo nuotraukos. Jų daug ir jie dauginasi. Jie juda: išsirikiuoja į eilę, demonstruodami ryšį su kinematografu, prilimpa vienas prie kito, okupuodami sienos plokštumą ir pareikšdami pretenzijas į begalybę ...".
Belieka tik kažką pridurti ar pakomentuoti. Iš tikrųjų - paveiksliukų (daugumos formatas ~30 x 40 cm) yra tiek daug ir jie taip aplipę dviejų galerijos salių sienas (lyg kokie polipai ar moliuskai ant tropines jūras skrodžiančio burlaivio dugno), kad kyla įtarimas, jog vien kiekiu autorius bandė sumušti visus bent jau lietuviškos tapybos rekordus. Tiesiog buvo sustota, tiksliau - padaryta pauzė - ties šimtas devyniasdešimt šeštuoju. Turbūt tai ne pabaiga ir dar išvysime...
|
Regėjimo praradimai
Maždaug tuo pačiu metu, bet skirtingose vietose buvo atidarytos dvi iš pirmo žvilgsnio viena su kita nieko bendro neturinčios parodos. Bet parašyti apie jas abi kartu paskatino netikėtai išryškėjusios jų sąsajos - bendras požiūris į konceptualumą.
Pirmiausiai reikėtų pradėti nuo to, kad "Regėjimo pratimų" parodos nemačiau ir net nesistengiau pamatyti. Maža to - ir apie parodą "Popierius, dažai" nusprendžiau rašyti jos nematęs ir tik vėliau, įdomumo dėlei, norėdamas palyginti su savo teksto mintimis, nuėjau jos pasižiūrėti. Tikriausiai tai yra neprofesionalu, bet vis dėlto nutariau ne tiek aptarti pačias parodas ir kūrinius jose (tai padarys kiti), kiek paanalizuoti pačius parodų pristatymus, t.y. konceptualius...
|
|