Menininkas gimė 1922 metais Marijampolėje, mokėsi 1940-1941 m. Kauno meno mokykloje, 1945-1950 m. Vilniaus dailės institute. 1957 m. su šeima išvyko iš Lietuvos - iš pradžių į Lenkiją, po to į Izraelį. Nors Lietuvoje menininkas buvo vertinamas, išvykus iš Sovietų Sąjungos, propagavusios socrealistinį meną, jo kūryba stipriai pakito. Modernistinė tradicija įsiveržė ir užvaldė imlią Rosenthalio dvasią. Ir jis, ir jo sūnus, kalbėdami apie meną, vartoja modernizmo terminologiją: įkvėpimas, laisvė, kova su drobe, eksperimentas etc.

Jūs jau antrą kartą atvykstate į Lietuvą, deja, šįkart be tėvo. Koks šios kelionės tikslas?

Dabar, prieš atsidarant parodai, labai svarbu atrasti dingusius lietuviško laikotarpio kūrinius. Jų esu matęs tik labai blogos kokybės nespalvotose nuotraukose ir daugybę kartų girdėjęs tėvą pasakojant apie juos. Labai keistas jausmas, nes kuriant paskutinių trijų dešimtmečių darbus beveik visuomet dalyvaudavau kaip žiūrovas, patarėjas. Keista ir tai, kad tarybinio laikotarpio tėvo darbai taip sunkiai aptinkami. Tai daugiausia garsių žmonių portretai (garsių to laiko poetų, skulptorių, tapytojų, muzikantų). Kūriniai vis tiek turi būti kažkur. Juk šeimos savo narių portretų nemeta į šiukšlių dėžę...

Muziejuje radome tik tris darbus. Norėčiau bent pamatyti tuos kūrinius gyvai, nes Rosenthalis pirmiausia yra koloristas ir tai jaučiama net lietuviškame periode. Aš jam pažadėjau atrasti ką tik įmanoma ir bent jau kokybiškai nufotografuoti. Žinoma, labai norėtume juos parodyti parodoje, bet svarbiausia būtų surinkti ir sudėti į vieną katalogą. Yra išleista daugybė Rosenthalio kūrybos albumų, bet lietuviškas periodas juose nefigūruoja. Jis tarsi neegzistuoja, o tai labai neteisinga, nes tuo metu jis buvo neantraeilis menininkas. Padėčiai atitaisyti susiklostė itin tinkamas metas - tėvas užbaigė savo kelią, rengiama paroda. Pats laikas sugrąžinti trūkstamas vaizdo dalis. Galbūt parodos metu žmonės atpažins jo braižą ir supras turintys namie jo darbų. Tai irgi gerai, bet kol kas siekiame surasti kiek įmanoma daugiau kūrinių.

Kuo lietuviško periodo darbai buvo svarbūs menininkui? Juk išvykus į Izraelį braižas visiškai pasikeitė.

Jie svarbūs daugiau nei dėl nostalgijos Vilniuje prabėgusiems metams. Jis juk buvo čia taip gerai žinomas dėl savo portretų. Antanas Savickas viename iš katalogų tėvą yra pavadinęs vienu iš geriausių Lietuvos portretistų. Ir pats tapytojas jais labiausiai didžiavosi. Ne peizažais, ne natiurmortais ar kompozicijomis, o būtent portretais.

Tačiau Izraelio laikotarpiu portreto žanras Rozenthalio kūryboje tapo retas. Aš bent jau susidariau tokį įspūdį.

Nesutinku. Jis visą gyvenimą tapė portretus, žmonių figūras. Nemažai peizažų, kompozicijų, bet be žmogaus figūros jis retai apsieidavo.

Ar rengiamoje parodoje bus pristatytas tik lietuviškas periodas?

Ne tik, bet didžiąją dalį norime skirti jam. Viena patalpa bus skirta vėlesniems vien tik didžiulio formato darbams, nes dydis savaime daro įspūdį, ypač siautėjant spalvų harmonijai.

Kokia buvo Rosenthalio tapybos virtuvė?

Jis nuolat tapydavo daug eskizų. Taip darė dar būdamas Lietuvoje. Visas vasaras praleisdavo tapydamas greitus eskizus kalnuose (vis tame pačiame kurorte). O studijoje sėsdavo prie drobės, kur naudodavosi savo pastebėjimais eskizuojant. Tas pats motyvas, pavyzdžiui, kalnas ir suoliukas, įvairiuose kūriniuose gali pasikartoti daug kartų įgaudamas vis kitokį pavidalą. Nuostabu, kaip jis nepavargdavo iš vieno mažo dalyko išrasti tiek skirtingo skambesio ir svarbiausia - paveikių kompozicijų.

Išvažiavus iš Vilniaus ir susidūrus su pasauline daile, iš pradžių jį ištiko šokas. Juk jo dėstytojai turėjo perteikti tik „teisingą" socrealistinį būdą tapyti. Dirbti su natūra jau buvo išmokęs, o po susidūrimo su modernizmu jis visą laiką kovojo su natūralizmu, norėjo atrasti vis naujų būdų šį perdirbti. Paradoksalu yra tai, kad mano tėvas tapydamas stengdavosi atsikratyti figūratyvumo, bet nuolat prie jo sugrįždavo. Ilgainiui studijoje pozuotojų nebebuvo, bet figūros, dažniausiai apvalainų atsipalaidavusių moterų, vis atsirasdavo. Vaizduotė - turbūt pagrindinis Rosenthalio kūrybos variklis.

Mano tėvas - spalvų burtininkas. Jis turėjo unikalų sugebėjimą į vieną vietą darniai sudėti absoliučiai nederančias spalvas. Pavyzdžiui, mėlyną galėjo priversti tapti šilta spalva. Ne veltui didžiausia jo paroda ir katalogas buvo pavadinti „The joy of color" („Spalvų teikiamas džiaugsmas"). Kolekcininkai ir kiti žmonės nuolat tvirtina, kad Rosenthalio darbai į namus neša džiaugsmą. Tai visai nestebina prisimenant, su kokiu malonumu tėvas tapydavo.

Na, Jūs esate Rosentalio sūnus ir turbūt neišvengiamai jį šiek tiek idealizuojate. Vis dėlto minėtame filme-autoportrete jis iš tiesų tapydamas atrodo laimingas.

Žinoma, aš labai myliu savo tėvą ir tai akivaizdu. Tačiau aš nesu vienas, kuris juo žavisi. Režisierius, kuris darė filmą, bemontuodamas tyčia atsisakė kritikų, galerininkų pasisakymų, nes, anot jo, Rosenthalis pats geriausiai atskleidžia savo asmenybę. Tas jo gyvybingumas pasako daugiau nei pagyros. Pats tėvas vengė viešumo ir nemėgo gražbylystės. Jis buvo kuklus, bet labai gerai žinojo, ką daro. Paskutiniais metais turėjo nemažai mokinių, jiems priekaištauta dėl panašumo į mokytoją.

Vartant albumus nesunku pastebėti, kad ir Rosenthalio darbai primena modernizmo klasikų kūrinius. Paulis Klee, Henri Matisse'as, Pablo Picasso, Vasilijus Kandinskis tarsi ataidi savo formomis ir idėjomis.

Tai daugiau išorinis panašumas. Mano tėvas lyg koks filtras norėdavo viską išbandyti, ištyrinėti.

Gal galima sakyti, kad jo kūrybos objektas ar net labiau turinio medžiaga buvo modernistinio meno istorija?

Man atrodo, labai tiksliai pasakyta.

Pažiūrėjusi filmą „M. Rosenthalis. Autoportretas" ir besiklausydama Jūsų pamaniau, kad menininkui visų svarbiausia kūrybos procesas. Tapymas kaip gyvenimo eiga. Nuolat dirbant atsiranda tokia galybė kūrinių, kad kažkurį labai sunku išskirti kaip svarbesnį. Ar galima teigti, kad jam visų svarbiausia pats procesas? Juk apie kūrinius beveik nekalbama.

Tikrai ne. Jam svarbiausia galutinis rezultatas. Mes visuomet tardavomės, ar jau verta sustoti, kada jau gerai.

Tačiau net Jūs pats vieno iš katalogų tekste kalbate vien tik apie procesą - kaip nuo vaikystės stebėdavote tėvą dirbant. Minite laiką, praleistą kartu, pokalbius apie tapymą... Joks kūrinys atskirai neaptartas.

Taip yra todėl, kad jis nuolat pabrėždavo, jog yra tyrinėtojas, eksperimentuotojas. Todėl mums visada būdavo apie ką pasikalbėti. Atradimų ir naujų kampų jis visus tuos metus ieškojo su neblėstančia aistra. Žvelgiant į darbus regimas veiksmų spontaniškumas, bet jis ateina tik po daugybės apmąstymų. Net būdamas senas ir ligotas, jis dirbdavo labai greitai, vėliau ilgai sėdėdavo priešais, mąstydavo. Kartais net užmigdavo. Man atrodo, kalbėti apie kūrinius yra meno kritikų darbas.

Kodėl norite išsiginti proceso svarbos, juk tai nėra blogai. Jei tęstinumas, judesys ir nuolatinė kaita yra kūrybos turinio dalis, tai tik papildo reikšmių lauką... Pavyzdžiui, darbai, kur panaudotas tas pats kalno motyvas, visi kartu sukuria tam tikrą įdomumą, galima stebėti menininko minčių eigą.

Vis dėlto esu įsitikinęs, kad kiekvienas darbas svarbus ir pakankamas būdamas vienas. Kiekvienas jų yra kaip atskiras, užbaigtas pasaulis. Toks buvo siekis. Žinoma, gal ir tiesa, kad eksponuojant galima sukurti įdomių rodymo kombinacijų. O apie kaitą nekalbėti iš tiesų neišeina mąstant apie Rosenthalio asmenybę. Savo kūrybiniame kelyje jis keitėsi neįtikėtiną galybę kartų. Buvo labai smalsus ir nuolat dirbdavo. Nė viena kelionė neapsiėjo be paišymo ir eskizavimo. Mėgo varijuoti technikomis ar net išradinėti savas jų versijas.

Kalbant apie Rozenthalio Izraelio laikotarpį, neapsieinama be žodžio muzikalumas. Negalima paneigti ir Kandinskio įtakos. Kokia muzika jį žavėjo? Ar tapydamas jis klausydavosi ko nors?

Nepaisant to, kad nupirkau jam muzikos grotuvą ir galybę plokštelių, jis nieko negirdėdavo tapydamas. Galėdavo visu garsu mauroti nesureguliuotų radijo bangų triukšmas, o jam tas pats. Nepamenu, kad būtų išskyręs kokį nors kompozitorių. Kalbant apie tapybą - taip, jis vartodavo muzikinius terminus: ritmas, harmonija, akcentas ir t.t. Tapybinę klausą ugdė iki gyvenimo pabaigos.

Dėkoju už pokalbį. Tikiuosi, iki parodos atsiras daugiau privačiose kolekcijose įsikūrusių Moshe's Rosenthalio kūrinių. Norintys pranešti apie turimus darbus gali kreiptis į Violetą Juškutę elektroniniu paštu viju04(eta)takas(tšk)lt

Kalbino Monika Krikštopaitytė

„7 meno dienos“ Nr.42 (824), 2008-11-21