Benigna Kasparavičiūtė. „Pergalės nuojauta“. 2009 m. Žiūrėdama Jūsų darbus visuomet susimąstau apie destrukciją, kaip jėgą, kurią galimą panaudoti ne tik kaip paskatą išreikšti save, pasisakymo formą, bet ir kaip žaibolaidį, kurio padedamas žiūrovas gali patirti katarsį. Tai sakydama, žinoma, labiausiai galvoju apie ciklą „Tėvynė“, kur siaučia giltinės ir zuikelius baudžia anoniminės rankos. Tai mano interpretacija, o koks Jūsų santykis su destrukcija kuriant, žiūrint į jos turinčius kūrinius?
|