Na, nemanau, kad šie mano darbai labai destruktyvūs - tiek formos, tiek turinio prasme. Tiesą sakant, man pačiai atrodo, kad jų formai kaip tik trūksta šiek tiek daugiau energijos ar net destruktyvumo. Juos tapiau nedidelėje patalpoje, iš tolo pamačiau tik vėliau, parodų salėje ir, aišku, rezultatas nebuvo visiškai toks, kokio tikėjausi. Beje, Jūsų paminėtos giltinės mano darbuose visiškai nesiaučia, o elgiasi gana santūriai, dirba kasdienius darbus. Mat mirtis pokario Lietuvoje buvo tapusi niūria kasdienybe, aišku, ne be mūsų „brangaus“ kaimyno pagalbos. Jam tariamai priklauso ir Jūsų minėtos „anoniminės“ rankos.

Pasakysiu trafaretiškai, bet ši mano darbų serija savotiškai ir nukreipta prieš destrukciją ir prievartą, kurią mūsų tautai teko patirti. Na, šiaip jau destrukcija meno kūrinyje yra labai reliatyvus dalykas, kas vienam destruktyvu, kitam - ne. Beje, tikėjausi, kad šioje konkrečioje darbų serijoje vietos interpretacijoms nepalikau.

Kaip suprantate patriotizmą? Mano požiūriu, Jūsų ironija dvelkia nuoširdumu, kuris leidžia pradėti mąstyti apie gyvą požiūrį su istorija, tėvynės sąvoka.

Patriotizmą suprantu kaip konkrečius veiksmus konkrečiu metu, kai jų reikalauja aplinkybės. Taigi nemanau, kad galėčiau vadintis patriote. Abstrakčios „Tėvynės“, „gyvo požiūrio į istoriją“ sąvokos man nereiškia nieko.

Paskutinėje parodoje, kur buvo proga pamatyti naujų kūrinių, vaizduojate sporto garsenybes, kurios yra tapusios patriotizmo mito dalimi Lietuvoje. Ironiškas pats faktas, kad anksčiau buvo bendras Kultūros ir sporto rėmimo fondas. Sportas, kadangi buvo labiau verslus, išvešėjo, o kultūra taip ir liko marginali, prisimenama tik tuomet, kai prieš kamerą reikia nukirpti juostelę... Kodėl savo „didvyriais“ pasirinkote sportininkus?

Sportas ir kultūra, manau, iš tikrųjų turi nemažai bendro. Tiek menininkai, tiek sportininkai yra savotiški visuomenės parazitai, nes, logiškai mąstant, nei vienų, nei kitų veikla tai visuomenei nėra gyvybiškai būtina. Mane piktina tik tai, kad „konkuruojanti“ parazitų rūšis neleistinai užgožė ir taip paliegusius menininkus. Savo herojais krepšininkus pasirinkau todėl, kad jie labai labai aukšti ir labai labai turtingi.

Piešiniuose, kur sportininkai vaizduojami perdėtai švelnūs ir laimingi, nuoširdumas, spėju, piktybiškai suimituotas. „Tėvynės“ cikle spalvos tirštintos tamsyn, o čia - saldyn. Ar tai kūrybos posūkis, ar to pareikalavo pati tema?

Nebūkite įžūli, nuoširdumas nesuimituotas. Tie žmonės man tikrai be galo patinka. Kur aš dar rasčiau tokių veidukų? Nors aš pati nuotraukose irgi atrodau nekaip.

Kiek kūryboje leidžiate veikti atsitiktinumui, kuris galėtų būti durimis į gilesnius, nutylėtus, paslėptus psichikos lygmenis?

Paprastai stengiuosi atsitiktinumų išvengti, bet kartu ir nenoriu, kad mano darbai atrodytų vien logiškai išmąstyti, be lašo intuicijos. Todėl kartais imituoju tuos atsitiktinumus. Kalbant apie psichikos lygmenis, tai mano pačios jie nėra gilūs, taigi apie gilesnius nieko negaliu pasakyti.

Man atrodo būtina pakalbėti apie kūrinių daugiasluoksniškumą. Ar tai siekiamybė, ar savaime nutinka? Kiek Jums tai yra svarbu?

Aš, žinoma, pageidaučiau, kad mano darbai būtų daugiasluoksniai, bet ar visada tai pavyksta, nežinau. Kita vertus, manau, kad iš pirmo žvilgsnio aiškūs ir net banalūs darbai taip pat gali būti sudėtingi ir daugiasluoksniai. Čia daugiau kalbu apie turinį, o jei klausiate apie formą, tai į savo piešinius ar tapybą įdedu tikrai nemažai darbo, bet tikiuosi, kad žiūrovas to nepastebi. Tai, žinoma, irgi siekiamybė.

Galbūt pastaruoju metu kokie nors konkretūs kūriniai Jums sukėlė katarsį? Gal kokie nors menininkai(-ės) tapo naujais atradimais? Koks menas Jums teikia pasitenkinimo?

Na, tiek iškrypusi nesu, kad menas man teiktų dar ir pasitenkinimo. Juokauju, žinoma.

Šiaip iš neseniai vykusių parodų, matyt, didžiausią įspūdį paliko Rolando Rimkūno grafika. Kitaip, nei teigia menotyrininkas Kęstutis Šapoka, šio autoriaus darbuose nematau nei tikro, nei apsimestinio „lėkštumo“. Manau, šio grafiko darbus galima pavadinti daugiasluoksniais, kaip Jūs anksčiau sakėte, ir giliais pačia geriausia prasme.

Savotišką įspūdį, tik priešingą, paliko neseniai atidaryta tapytojo Solomono Teitelbaumo paroda. Nemanau, kad toks bent kažkada buvęs gabus tapytojas turėtų švaistyti laiką tepliodamas gulbeles prie ežero ir kolekcininko vaikučius. Net spalvos nuo to pasidaro kažkokios bukos.

Tačiau čia jau nukrypau visai ne į temą. Apskritai man patinka ir lietuvių tapyba, ir skulptūra, ir tekstilė.

Iš tapytojų man itin imponuoja Eglė Ridikaitė bei Aistė Kirvelytė. Šiaip, būdamos labai skirtingos, jos turi vieną bendrą bruožą - savo darbus atlieka iki galo ir tobulai. Šiuolaikinės lietuvių skulptūros padėtį, manau, geriausiai atspindi Gintaro Znamierowskio monumentas „Žmogus“, kurio „mieželaitiška“ laikysena mane be galo sukrėtė, tiek gerąja, tiek blogąja, tiek neutraliąja prasmėmis.

Tuo tarpu iš lietuvių tekstilininkų mane labiausiai žavi Mariaus Valančiaus kūryba.

O iš pastaruoju metu vadinamąjį katarsį sukėlusių objektų paminėčiau reaktyvinius supermeno sportbačius iš Jono Zagorsko performanso „Menininkas, skriejantis neįtikėtinu greičiu“.

Na, gal šia nesveikai optimistine gaida ir baikime?

Kalbėjosi Monika Krikštopaitytė

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.18 (847), 2009-05-08