Užvaikymas, arba kultūrinis maratonas
Magdalena Abakanowicz. „Burtininkas“. 2009 m. L.Ausylos nuotr. Per ŠMC pokalbį „New York Times“ vyriausiasis meno kritikas bei skilties redaktorius Michaelis Kimmelmanas, paklaustas, kaip pasirenka, apie ką rašyti, atsakė: „Tiesiog turi nuspręsti, visko apžvelgti neįmanoma.“
Salėje buvę redaktoriai ir tekstų autoriai, kuriems tenka dorotis su daugybe kūrinių apimančiomis parodomis, sinchroniškai su neslepiamu palengvėjimu atsikvėpė ir apsižvalgė, ar visi, kuriems reikia, girdėjo. Ši paprasta tiesa visada padeda, tik ne šiomis dienomis. Tiek įvykių, o atspindėjimo pajėgos nebegalinės. Vilnius, žinoma, ne Niujorkas, bet paskutines dvi savaites kultūra besidomintys į parodų atidarymus galėjo eiti kasdien, kartais net po kelis...
|
Galvoje saulė, širdyje audra
Solomonas Teitelbaumas. „Autoportretas su gyvybės ir mirties simboliais. Juoda ir balta“. 2008 m. Žodžius, kuriais pavadinau šį tekstą, kažkada Prancūzijos literatūros veikėjas Teofilis Gautier skyrė Eugene'ui Delacroix. Vėliau juos, kalbėdamas apie Vincentą Van Goghą, prisiminė meno kritikas Julius Meier-Graefe. Viliuosi, mano didieji kolegos neįsižeis, jei tais pačiais žodžiais išdrįsiu apibūdinti Solomoną Teitelbaumą ir jo tapybą.
Teitelbaumas ištikimas tradicinei molbertinei tapybai. Įdomiausia, kad ji klasikinė tiek formos, tiek kompozicijos, tiek raiškos, tiek ikonografijos požiūriu, ir vis dėlto šiuolaikiška klasikinės tapybos ilgesiu. Teitelbaumo drobėse atgimsta arsininkų ir litvakų Pinchuso Kremegne'o, Michelio Kikoine'o, Chaimo Soutine'o, įsiliejusių į L'ecole de Paris, dailės patirtys. Dailininkas gavo Vizgirdos premiją už „Ars“ tradicijų tęsimą ir yra mylimas Dailininkų sąjungos....
|
Apie sportą ir kultūrą, bet ne fondus
Benigna Kasparavičiūtė. „Pergalės nuojauta“. 2009 m. Žiūrėdama Jūsų darbus visuomet susimąstau apie destrukciją, kaip jėgą, kurią galimą panaudoti ne tik kaip paskatą išreikšti save, pasisakymo formą, bet ir kaip žaibolaidį, kurio padedamas žiūrovas gali patirti katarsį. Tai sakydama, žinoma, labiausiai galvoju apie ciklą „Tėvynė“, kur siaučia giltinės ir zuikelius baudžia anoniminės rankos. Tai mano interpretacija, o koks Jūsų santykis su destrukcija kuriant, žiūrint į jos turinčius kūrinius?
Na, nemanau, kad šie mano darbai labai destruktyvūs - tiek formos, tiek turinio prasme. Tiesą sakant, man pačiai atrodo, kad jų formai kaip tik trūksta šiek tiek daugiau energijos ar net destruktyvumo. Juos tapiau nedidelėje patalpoje, iš tolo pamačiau tik vėliau, parodų salėje ir, aišku, rezultatas nebuvo visiškai toks, kokio tikėjausi. Beje, Jūsų paminėtos giltinės mano darbuose visiškai nesiaučia, o elgiasi gana santūriai, dirba kasdienius darbus. Mat...
|
|