Pirmiausiai reikėtų pradėti nuo to, kad "Regėjimo pratimų" parodos nemačiau ir net nesistengiau pamatyti. Maža to - ir apie parodą "Popierius, dažai" nusprendžiau rašyti jos nematęs ir tik vėliau, įdomumo dėlei, norėdamas palyginti su savo teksto mintimis, nuėjau jos pasižiūrėti. Tikriausiai tai yra neprofesionalu, bet vis dėlto nutariau ne tiek aptarti pačias parodas ir kūrinius jose (tai padarys kiti), kiek paanalizuoti pačius parodų pristatymus, t.y. konceptualius šių parodų principus, remdamasis prielaida, kad tekstiniuose pristatymuose galima "įžvelgti" ir pačias parodas. Gal kiek rizikingas žingsnis, bet pabandysiu jį paaiškinti.
Apie abi parodas sužinojau iš internetinių tekstinių pristatymų, kuriuos išsiuntinėjo, vienu atveju, LDS, kitu - galerija "Tulips & Roses". Paroda "Popierius, dažai" pristatoma kaip "bandanti su popieriumi sutaikyti orą, žemę, vandenį, garsus ir kitokias stichiškas piešimo priemones". "Regėjimo pratimai" pristatomi kaip diegiantys naujus meno kūrinių suvokimo būdus ir kūrinių interpretavimo galimybes, suteikiantys žiūrovams daugiau erdvės, privatumo, keičianti santykį su meno kūriniais etc.
Pirmosios parodos pristatymo retoriką, ko gero, reikėtų suvokti kaip bandymą praplėsti tradicinę išraišką, piešinio sampratą ir suteikti jai daugiau (psichosocialinių) prasmių ir funkcijų. Antrosios - kaip siekį interpretuoti konceptualizmo, neokonceptualizmo patirtį ir praplėsti šiuolaikinio vizualumo sampratą, nes pristatymai lyg ir apeliuoja į šiuos kontekstus.
Abiejų parodų pristatymai panašūs tuo, kad perdėm sureikšmina pačią neva konceptualią retoriką ir pamiršta apie šios retorikos objektą. Tai reiškia, kad abiejų parodų pristatymai iš anksto žada daugybę labai kontekstualių ir žaismingų, net radikaliai naujų vizualumo interpretacijų ir kartu pretenduoja tapti koncepcijos dalimi. Parodos "Regėjimo pratimai" internetinėse apžvalgose, remiantis reklamos dėsniais, net neabejojama, kad jaunieji parodos autoriai sukūrė naujus šiuolaikinio meno stebėjimo būdus ir išprovokavo netikėtus santykius tarp kūrinių ir parodos lankytojų. Taigi abiem atvejais pakliūnama į tuos pačius, manyčiau, nesėkmingo vienos medijos pavertimo kita spąstus. Nes tai, kas pateikta kalbos ir teksto - idėjų ir pristatymų - forma gali atrodyti bent iš dalies žaisminga, konceptualu ir kontekstualu, nebūtinai išlaiko tas pačias savybes "įkūnytoje" formoje. Man atrodo, kad vertimo nesėkmė slypi ir yra matoma pačiuose parodų pristatymuose. Taigi drįsčiau teigti, kad šiuo atveju visiškai nebūtina pamatyti pačių parodų, nes jos išsisemia jau tekstiniuose pristatymuose. Visai nenoriu pasakyti, kad tekstinės formos sėkmingesnės už pačias parodas. Konceptuali parodų nesėkmė jau yra matoma tekstuose pristatymuose. Tai nesusiję ir su tuo, ar pamatysime parodoje materialius, apčiuopiamus kūrinius, ar ne. Net nesvarbu, kiek kūriniai yra nutolę ar nenutolę nuo tiesmuko tekstinių koncepcijų iliustravimo.
Čia išryškėja antra problema - abiejų parodų konceptualumas tekstiniuose pristatymuose taip smarkiai kryptelėjęs į subjektyvumą ir asmeniškumą, kad nutrinama ta subtili riba tarp konceptualaus eksperimentavimo ir paprasčiausio naivumo. Atrodo, kad abiejų parodų kuratoriai (-ės) žavisi konceptualiomis minties vingrybėmis, o autoriai (-ės) tiesiog pasinėrę į save, savo ego - smulkius, nereikšmingus buitinius rūpestėlius ir įžvalgas. Puiku, kad Monika Maziliauskienė piešia košytės likučiais tylos sekundėmis tarp vaikų klegesio, kad Mantas Maziliauskas bando grynąsias idėjų pasaulio formas užkalbėjimais įvilioti į lapo kvadratą, kad Irma Karvelytė piešimui pasitelkia katės Mursės uodegą ir nagučius.
Kažin, ar iš tiesų yra taip jau įdomu ir konceptualu, kad Darius Mikšys pardavė tuščią kvepalų buteliuką eBay internetinėje parduotuvėje? Kuo parodai, jos koncepcijai yra svarbus būtent buteliukas, o ne kas nors kita? Kiek konceptualumo tame, kad Liudviko Buklio kūrinio dalis keliauja Lietuvos geležinkeliais (jei apskritai keliauja)? Jei, sakykime, skyles filosofijos knygose viešai karpytų koks nors Slavojus Žižekas arba Arvydas Šliogeris, šis veiksmas tikrai būtų konceptualus ir motyvuotas. Šiuo atveju galima visiškai sutikti su tekstiniu pristatymu, kad menininkė tiesiogine to žodžio prasme iškerpa skyles filosofijos terminų žodyne, ir tiek. Galbūt šiuo atveju reikėjo pabandyti parašyti mokslinį darbą ir jame argumentuotai nurodyti tas filosofijos "spragas"? Be to, ar dar kuo nors tekstinį kūrinio pristatymą papildytų tai, kad parodoje pamatytume knygą su skylėmis ar kokią nors šio veiksmo videodokumentaciją?
Taigi vienu atveju nuvalkiotos asmeniškumo (piešimo technika) ir socialumo (padažas, lūpų dažai etc.) klišės netampa diskusija su platesniu kultūriniu kontekstu, kitu atveju - nuorodos į beasmenį kultūrinės globalizacijos lygmenį yra per daug padrikos ir asmeniškos, kad kaip nors interpretuotų vizualumo strategijas.
Taigi jei parodų kuratoriai (-ės) ir autoriai (-ės) tenkinasi tokiomis redukuotomis ir paviršutiniškomis koncepcijomis, tai, anot šių pristatymų logikos, man pakanka tik tekstinių parodos variantų. Kūrinių žiūrėjimas nieko nebeduotų. Galbūt pristatymai tyčia sugalvoti taip, kad konceptualios banalybės kontrastuotų su superįdomiomis ir šmaikščiomis jų vizualizacijomis. Bet man sunku tuo patikėti. Sunku patikėti ir tuo, kad gana nuvalkiota parodos tamsoje idėja kardinaliai pakeičia santykį su meno kūriniais ir radikaliai transformuoja pačius kūrinius. Negi toks parodos formatas jau savaime sukuria naujas konceptualias prasmes?
Taigi drįsčiau teigti, kad pirmuoju atveju tradicinė piešinio samprata ne praplečiama, bet gana tiesmukai susiaurinama iki vienos vulgarios, buitiškos funkcijos. Parodoje galima buvo eksponuoti ir panaudotus tualetinio popieriaus gabalėlius - toks tyčinis lėkštumas galbūt būtų net labiau pateisinamas. Kitu atveju, taip pat, net nematęs parodos, priešingai optimistinėms kuratorių nuostatoms, jų "erdvės ir privatumo suteikimą žiūrovams" suprantu priešingai - kaip žiūrovo uždarymą ankštame, priplėkusiame arogancijos sandėliuke. Tenai įvilioti ir priverstinai uždaryti turime tarsi skalbinių dėžėje raustis kiekvieno autoriaus mintelių, buitinių užuominų sangrūdoje, tuo tarpu autoriai džiūgauja, kad tenai paslėpti kažin kokie lobiai. O tokioje buitinių asmeniškumų sankaupoje slypi ir trečia bėda - tie asmeniškumai savaime nėra blogi, bet parodose jie yra tik, pasak taiklaus Monikos Krikštopaitytės apibūdinimo, "meno mėsa" - idėjų užuomazgos.
Žinoma, džiaugiamės ir skatiname mažų vaikų įžvalgas, mus pralinksminančias jų mintis apie pasaulį, nes jie auga ir mokosi, bet solidžių galerijų parodų kontekste tokios įžvalgos tik verčia gūžčioti pečiais. Gal, sakau, anot šių parodų koncepcijų logikos, ir vertėjo apsiriboti įžvalgomis privačiuose vakarėliuose, tarp draugų ir bendraminčių?