Ganė vyrai tas juodas avis baltose lankose, kitą kartą net visai meistriškai. Baltos lankos ir juodos avys Lietuvoje buvo vienintelė suvokiama knygos funkcija ir tarpukariu, kai Prancūzijoje garsūs ir gerbiami knygrišiai subtiliausiais būdais įrišinėjo garsių menininkų iliustruotas knygas, taip kurdami tikrus šedevrus. Galima virptelti iš malonumo ir pagarbos paėmus į rankas knygą ir mėgautis ne tik jos turiniu (juodomis avimis), bet ir įrišimu bei viršeliu. Justi ir vertinti medžiagiškumą – viršelio ir popieriaus faktūrą. Mėgautis bendru pojūčiu, kurį sukuria turinys ir jo „pakuotė“ – knyga. Lietuvoje nei knygrišystės, nei knygos meno tradicijos nėra gilios. Nėra tai niekam negirdėti stebuklai, tačiau abi sritys neišvystytos ir gan skurdžios. Žinant kontekstą, buvo dar smagiau išgirsti apie tai, kad artėjančių Kristijono Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių proga kuriamas gan pretenzingas ir neįprastas projektas.

Šiuo metu galerijoje „Kairė–dešinė“ pristatomas grafikos meno centre inicijuotas ir 50 egzempliorių tiražu išleistas albumas „Metai“. Tai – 11-kos grafikų originalūs estampai K. Donelaičio poemos „Metai“ tema, kuriuos 12-asis albumo menininkas, Matas Dūda, rankomis įrišo į albumus. Albume – Urtės Balčaitės, Lidos Dubauskienės, Tado Gindrėno, Gretos Grendaitės, Marijos Marcelionytės, Evaldo Mikalauskio, Giedrės Mikulskaitės, Rūtos Spelskytės, Ramintos Šumskytės Sum, Eglės Vertelkaitės ir Birutės Zokaitytės estampai, atlikti klasikinėmis – oforto, sausos adatos ir linoraižinio – technikomis. Kiekvienas iš 50-ties albumų vis kitoks. Ne tik dėl įrišimo – skirtinguose albumuose atskirų menininkų kūriniai skirsis. Įdomu stebėti ir tai, kaip tas pats kūrinys kinta nuo spaudimų skaičiaus. Šio albumo idėja įdomi dėl trijų priežasčių.

Pirma – grafikai buvo „priversti“ bent minimaliai pasigilinti į poemą. Dauguma estampus kūrė specialiai šia tema, dalis pritaikė mums jau matytus kitose parodose savo kūrinius. Be to, kiekvienas jų parinko po citatą iš „Metų“, kurios tapo tarsi kūrinių pavadinimais, o kartais ir įdomiais paaiškinimais.

Antra – stengtasi kurti konceptualiai vientisą ir artimą K. Donelaičio kūrybai albumą. Matas Dūda sakė, kad įrišimą ir albumo viršelį norėjo sukurti „būrišką“, tai yra – paprastą ir kiek grubų: didelis formatas, pabrėžtinai paprastas pilkas albumo viršelis ir nugarėlė iš drobinės „bulvių maišų“ medžiagos, stori, rupios faktūros ir grubiai apipjaustyti vidiniai popieriaus lapai. Įdomus ir konceptualiai pasiteisinęs sprendimas – knygos šriftas, primena spausdinimo mašinėlės raidyną. Kiekviena knygos raidė įspausta į popierių, o citatos iš „Metų“ dar ir neužpildytos dažais. Tokius reljefinius vienspalvius įrašus skaityti gan sunku, tačiau kas sakė, kad šiandien skaityti K. Donelaitį lengva?

Trečia ir gal svarbiausia – tai pats reiškinys. Vienetinių meninių albumų kūrimas, dedikuotas unikalaus rašytojo kūrybai – tai tarsi pagarbus laiškas praeičiai: „Laba diena. Mes gyvename gerai. Štai, vis dar gerbiame knygą ir vertiname ją. Prisimename Jus ir didžiuojamės.“ Tai ir laiškas ateičiai, ateinančioms kartoms. Apie mūsų šiandieninius lūkesčius ir mėginimus tęsti tradiciją, apie mūsų požiūrį į knygą, raštą ir vaizdą. Kas žino, gal kas nors, žiūrėdamas į šį pilką kaip lietuviška lauko pelė albumą po 300 metų, susimąstys apie knygą kaip visumą, ne tik kaip juodas avytes, pažirusias popierinėse ar skaitmeninėse baltose lankose. 

Paroda veikia iki rugsėjo 24 d.

Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)

Dirba antradienį–penktadienį 11–18 val., šeštadienį 11–15 val.

„7 meno dienos“ Nr.32 (954), 2011-09-16