Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Dvidešimto amžiaus dailės kontekstai


Kalbiname Nacionalinės dailės galerijos vadovę Lolitą Jablonskienę


Monika Krikštopaitytė

Share |
R. Urbakavičiaus nuotr.

2009-ųjų birželio 20 dieną po ilgo laukimo tarptautine M.K. Čiurlionio ir jo amžininkų kūrybos paroda „Spalvų ir garsų dialogai“ bus atvertos Nacionalinės dailės galerijos durys, taip pat bus pristatoma nauja XX a. Lietuvos dailės ekspozicija.

 

Visiems labai įdomu, pagal kokius principus ir kriterijus buvo dirbta su esamu rinkiniu?

 

Pats klausimas jau šiek tiek pasufleruoja ir atsakymą. Rengiant ekspoziciją buvo svarbūs keli dalykai. Pirma - tai, kad ji remiasi Lietuvos dailės muziejaus rinkiniu, kuris dėl istorinių aplinkybių yra tikrai specifinis. Antra - mes turime aprėpti laikotarpį nuo pačios XX a. pradžios iki šių dienų ir parodyti Vilniaus meninį gyvenimą bei platesnį lietuvišką meninį gyvenimą. Tačiau svarbu suprasti, kad jei mes nerodysime Vilniaus dailės, joks kitas muziejus to už mus nepadarys. Ši LDM rinkinio dalis mums labai rūpi.

 

Be abejo, įtraukėme ir tai, kas mūsų muziejuje sukaupta iš XX a. pirmosios pusės Kauno meninio gyvenimo, bet mūsų ir Kauno rinkiniai gerokai skiriasi. Ten išsamesnis tarpukario laikotarpio rinkinys, o mes turime autorių, kūrinių, kurie galbūt labiau susitelkę Vilniuje. Pavyzdžiui, Vlado Eidukevičiaus kūryba.

 

Kita dalis - įdomus sovietinio laikotarpio kūrinių rinkinys. Kaune irgi yra šio laikotarpio darbų, tačiau Vilniuje saugomoje kolekcijoje sukaupti kūriniai išsiskiria svarumu. Tai darbai, kurie formuojantis rinkiniui buvo apdovanojami, rodomi parodose, reprodukuojami leidiniuose - tai sunkioji artilerija, kuri buvo įkalta į atmintį.

 

Remiantis šiais kūriniais sukurta sovietinio laikotarpio ekspozicijos dalis. Ruošiantis formuoti ekspoziciją, pirmiausia buvo peržiūrėtas rinkinys - tapyba, grafika, fotografija ir skulptūra - kiekvienas kūrinys atskirai. Visus peržiūrėjome. Tai - kelerių metų darbas. Stengėmės atsekti, kurie kūriniai jau yra įėję į dailės istoriją. Juk XX a. pirmosios pusės istorija jau parašyta - yra Jono Umbraso, Ingridos Korsakaitės knygos, jaunesnių menotyrininkų darbai. Tuo tarpu XX a. antrosios pusės istorija dar neparašyta, nors sudarant rinkinį irgi mėginta remtis ryškiausių menotyrininkų, tokių kaip Nijolė Tumėnienė, Viktoras Liutkus, Giedrė Jankevičiūtė, Jolita Mulevičiūtė ir kt., tyrinėjimais. Nesunku buvo pastebėti, kad yra nusistovėjęs skaičius nuolat prisimenamų kūrinių, kurie reprezentuoja vieną ar kitą laikotarpį. Siekėme, kad tie laikotarpį reprezentuojantys kūriniai pakliūtų į ekspoziciją, taip pat kad išryškėtų mūsų rinkinio specifika. Kita vertus, bent jau pačioje pradžioje norėjosi papasakoti istoriją nors iš dalies chronologiškai. Ji gyvens kažkurį laiką, vėliau plėsis, keisis.

 

Galiausiai buvo pasirinktas pusiau chronologinis, pusiau temiškai akcentuotas kūrinių atrankos principas. Pristatomame laikotarpyje išskiriamos probleminės grupės. Iš jų galima būtų paminėti Kauno meno mokyklą kaip atskirą reiškinį - ekspozicija „Mokytojai ir mokiniai“. Arba „Dailė ir ideologija“ - skyrius, skirtas stalininiam laikotarpiui. Yra skyrius „Reikšminga forma“, kuriame sutelkti 7-ojo dešimtmečio modernistai. Čia norima atkreipti dėmesį į dvigalvę problematiką, kuri būdinga tai kartai. Viena - reikšmės, turinio, temiškumo siekimas ir kartu aktualūs formalių sprendimų prioritetai. Kiekvienam laikotarpiui stengėmės atrasti jam būdingiausią problematiką.

 

Ar bendradarbiavote su kitais muziejais?

 

Kai mums atrodė, kad pagal mūsų pasirinktas temas ar laiką šiek tiek trūksta kūrinių, mes kreipėmės ir į privačius kolekcininkus, ir į muziejus, ir vieną kitą kūrinį pasiskolinome iš menininkų.

 

Su kokiais menotyrininkais dirbote formuodami ekspoziciją?

 

Pačioje pradžioje susirinkome visi menotyrininkai, kurie dirba Dailės muziejuje. Taip pat pakvietėme menotyrininkų iš šalies. Buvo bendras pasitarimas, kuriame nuskambėjo daug vertingų minčių, paveikusių ekspoziciją. Tiesiogiai su ekspozicijos koncepcija dirbome mes su menotyrininke Jolita Mulevičiūte, kuri yra nuodugniai tyrinėjusi XX a. pirmąją pusę ir jo vidurį. Skirtinguose etapuose, skirtingomis temomis buvo siekta konsultuotis su nemaža dalimi kolegų. Patarimų kreipiausi ir į Alfonsą Andriuškevičių.

 

Be to, nuo 2000-ujų nuolat buvo rengiamos konferencijos apie vietinių ir svetur esančių muziejų veiklą bei apie tai, kas ir kaip galėtų būti rodoma. Metodikų galimybėmis domėjomės iš anksto.

 

Negaliu neprisiminti Jūsų parodos „Eksperimentas“, kuruotos kartu su Jolita Mulevičiūte ir Erika Grigoravičiene. Ar ji nebuvo tarsi mažutė galerijos ekspozicijos repeticija?

 

Visiškai ne. Nes „Eksperimente“ nebuvo pabrėžiama laiko dimensija, o tiktai teminiai telkiniai, sujungę labai skirtingų laikotarpių kūrinius. Nacionalinės galerijos kolekcija yra tuo požiūriu daug tradiciškesnė, nes ji atsiremia į laiko piešinį. Tačiaumeno rūšių mišrumo prasme yra panašumo - kiekviename skyriuje yra ir tapybos, ir skulptūros, ir šiek tiek grafikos, fotografijos. Deja, negalime sau leisti parodyti visko, ką norėtume, nes esame apriboti ploto (2000 kv. m.). Turime vieną mažesnę salę, kuri skirta dažniau keičiamoms parodoms. Čia rodome fotografiją ir grafiką, kurių negalima ilgai eksponuoti nepakenkiant kūriniui.

 

Pristatyti daugiau nei viso amžiaus trukmės laikotarpį yra gan rimtas iššūkis. Vienoje erdvėje tenka rasti būdų sudėti labai skirtingas mokyklas, periodus, problemas, menininkus. Nacionalinė galerija tampa tarsi susitikimų vieta...

 

Kai buvo kuriama ekspozicijos koncepcija, atrodė, kad kurti tokią susitikimų vietą nėra pagrindinis tikslas. Bet kai ji susiformavo, tapo aišku, kad ekspozicija turi užkoduotą susitikimo principą.

 

Pavyzdžiui, buvo atsisakyta rengti atskirą išeivijos menininkams skirtą salę ir iškilesnius išeivijos menininkų kūrinius, kuriuos turime savo rinkinyje, integruoti į bendrą XX a. antrosios pusės Lietuvos dailės problematikos piešinį. Tai jau yra susitikimas. Ekspozicijos skyriuje, pavadintame „Didžioji tradicija“, susitinka tarpukario Kaunas ir tarpukario Vilnius - tai dvi visiškai skirtingos ir beveik neturėjusios ryšio dailės istorijos dalys. Susitikimo motyvas pasikartoja kartais net skyrelių pavadinimuose, kurie sujungia priešybes. Pavyzdžiui, 8-ojo dešimtmečio dailei skirtoje ekspozicijos dalyje „Tarp mito ir kasdienybės“. Skirtingų biografijų susijungimas yra principas, kuris, matyt, buvo neišvengiamas kalbant apie XX a. Lietuvos dailės istoriją.

 

Net ir pats galerijos pastatas yra tarsi metafora, sujungianti sena ir nauja...

 

Viskas nuo jo ir prasideda. Galerija yra tokioje Vilniaus vietoje, kur bene ryškiausiai matoma miesto dinamika: čia pat kyla dangoraižiai, formuojasi naujas miesto centras ir rymo visai kitokio, neturtingojo Vilniaus likučiai: Šnipiškių rajonas, kurio vaizdas atsiveria pro mūsų administracijai skirto ekraninio pastato langus.

 

Pastatas, sujungęs įspūdingą sovietmečiu statyto vėlyvojo modernizmo stiliaus pastato dalį ir naująją, bylojančią apie naują epochą, duoda toną susitikimams, pokalbiams apie tai, kaip tie skirtumai kalba ar nesikalba tarpusavyje. Eksponuojant irgi gali pasirodyti, kad vieni ar kiti kūriniai nesikalba tarpusavyje. Bet tai bus rezultatas, o ne klaida.

 

Pereinant nuo simbolinės prie funkcinės pastato dalies, regis, tai - šiuo metu moderniausias ir tikrai įspūdingai techniškai aprūpintas darinys.

 

Buvo stengiamasi įdiegti visas naujas technologijas, kad jis atitiktų visus muziejams keliamus tarptautinius reikalavimus. Tai - klimato kontrolės mechanizmai, sudėtingos šviesos reguliavimo programos, preciziškai įrengtos saugyklos ir kt. Apsaugos sistema maksimaliai modernizuota, kad pas mus būtų saugu ir kūriniams, ir lankytojams. O visa tai suteikia galimybes atsivežti kūrinių ir iš kitų Europos muziejų. Europoje muziejai yra linkę skolinti kūrinius net be apmokestinimo, tik norint eiti partnerystės keliu būtina turėti reikiamas sąlygas.

 

Viena didelė salė skirta keičiamoms parodoms. Kokie planai, norai yra su ja siejami?

 

Keičiamoms ekspozicijoms turime ir mažesniąją, kur parodos keisis dažniau. O didžioji yra net 1150 kv. m. ploto, todėl joje rengti parodas yra brangu. Čia parodos truks ilgesnį laiką, kad galima būtų sukaupti lėšų kitoms.

 

Apie planus ir norus, kalbėti kiek ankstoka. Minčių yra. Principiniai planai apibrėžti mūsų misijoje - kaupti, tyrinėti ir pristatyti XX ir XXI a. Lietuvos dailę kaip moderniosios pasaulio kultūros dalį. Mums svarbu pažinti savo paveldą ir tai, kas vyksta dabar. Mums svarbu kontekstualizuoti kūrinius ir įvykius: palyginti, galbūt atverti etapus, kurie buvo mažiau žinomi. Dirbdami su rinkiniu sieksime, kad Lietuvos dailės procesai pasauliniame kontekste įgytų savo vietą, svorį ar bent pasakytų kokį teiginį. Taip pat norime skatinti dailės istorijos tyrimus. Ketiname rengti ir personalines parodas, kurios paryškintų ekspozicijoje iškeltas idėjas ar su jomis kalbėtųsi, galbūt net konfrontuotų. Svarbu pabrėžti, kad tai nėra kunsthalle tipo meno galerija, todėl neplanuojame eksponuoti kasdienio nūdienos meno atsinaujinimo.

 

Ar yra minčių užsiimti aktualiuoju menu? Konkuruoti su ŠMC? Ar dirbsite tik su tuo, kas jau yra istorija?

 

Ne, neplanuojame dirbti vien tik su tuo, kas yra tapę istorija. Tačiau siekiame ieškoti būdų dirbti kitaip. Mus domintų mūsų rinkinio išplėtimas ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių menininkų darbais. Turime gerai įrengtą auditoriją (Japonijos kultūros parama leido ją užpildyti puikia vaizdo ir garso aparatūra), kur galės vykti videofilmų, kino filmų peržiūros. Galima būtų koprodiusuoti naujus kūrinius kartu su kitais muziejais. Tokiu būdu augintume rinkinį. Norėtume bendradarbiauti su menininkais, kurie galėtų pasiūlyti naujus kūrinius įvairioms galerijos vidaus erdvėms, susijusius su vieta plačiąja prasme.

 

Ar nebijote, kad tai gali daryti pernelyg didelę įtaką menininkams?

 

Tai yra neišvengiama. Pavojus didelis, bet mąstantys menininkai visada nugali instituciją. Pasikartosiu - muziejus nėra nūdienėms bienalėms, trienalėms skirta vieta, bet projektai, kurie ugdo mūsų meninio lauko savivoką, mus domina.

 

O jei pabandytume labai trumpai apibrėžti, kokia yra ta nauja vieta Vilniuje - Lietuvos nacionalinė dailės galerija?

 

Pirmiausia galerija yra skirta žmogui, norinčiam sužinoti apie Lietuvos dailę. Taip pat tai yra ir intelektualių pramogų vieta, ir traukos centras su daugybe įvairių programų eiliniams žiūrovams ir profesionalams, su galimybe rengti įvairias peržiūras, koncertus, meninius įvykius.

 

O kas šiuo metu labiausiai kelia nerimą?

 

Labiausiai nerimauju dėl mūsų programos tęstinumo. Šiais metais atsidarant galerijai, kai Vilnius yra Europos kultūros sostinė ir Tūkstantmečio švenčių centras, yra galimybė pradėti savo veiklą labiau viliojančiais projektais. Kitais metais, matyt, dar nebūsime išbridę iš krizės. Tad grįšime į padėtį, kurioje buvome anksčiau: į nepakankamą kultūros finansavimą, ribotus rėmimo šaltinius. Teks mėginti tai kompensuoti intensyviu kūrybiniu, intelektualiniu darbu, stengsimės pritraukti žiūrovus įdomiais projektais.

 

Ačiū už pokalbį.

 

Parengė Monika Krikštopaitytė

 

*  *  *

 



 

 

„7 meno dienos“ Nr.23 (852), 2009-06-12

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

cuUpKhkAkpS, 2011-10-23 12:11

I bow down hulbmy in the presence of such greatness.

nu, 2009-06-29 23:06

ka cia primena.........nu,tas tas partizanas su kalasnikovu priesais sedincia zEMAITE............matai ,bandau prisimint bet ne is vietos............senatves exhaimerys matyt.........

hudoznik, 2009-06-21 18:26

ne veltui tiek tylos apie si atidaryma- vietoj zadeto iskilmingo atidarymo - isvakarese uzteko ivykdyti p. budrio fursieta saviskiams.
sunki pradzia - apgailetinas fiasko it sovietiniu rumu prakeikimas "simtmeti" lauktas nac galerijos pristatymas tautai. geda sovietines nomenklaturos zombiams!

hm, 2009-06-15 22:14

naujas galios centras , veidai tie patys

hudoznik, 2009-06-15 20:30

alio,-per telika jokios reklamos ir anonsu- tai kas cia ir kam viliojancio?"simtmecio" parodos atidarymas, o garso maziau nei apie suslaviciaus kecupo reklama.vel "kazkieno" saskaita pataupyta.. tarptautines meno muges projekto, a taip?

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti