Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Iš Baltarusijos naujienų nėra


Paroda „Durys atsidaro? Baltarusių menas šiandien“ Šiuolaikinio meno centre


Monika Krikštopaitytė

Share |
Sergejus Šabochinas. Iš serijos „Ir nieko neliko“. 2009 m.
„No news from Belarus“ - taip vadinasi Aleksanderio Komarovo darbas - tai faksograma, ant kurios tik tiek ir parašyta. Tačiau šio užrašo visiškai užtenka, kad apibendrintum šalies situaciją, taip pat ir parodą Vilniuje.


Kaip tik prieš šios atidarymą klausiausi radijo laidos. Vienas kalbėtojas dėstė, kad jei mes, Lietuva, norime būti įdomūs pasauliui, galėtume domėtis dar labiau rūpesčio stokojančiomis šalimis. Pavyzdžiui, rengti pasaulinius kongresus Albanijos, Čečėnijos, Afrikos šalių, Šiaurės Korėjos ir panašiais klausimais. Kiek tai sutelktų veiklos ir dėmesio! Juk ir patiems mums dar dabar ypač švelnius jausmus sukelia Islandijos vardas, nes ji pirmoji pripažino mūsų Nepriklausomybę. Sąmoningumas, dalyvavimas šalių bendruomenėje pagaliau nuvilktų mums tuos aukos ir pagalbos prašytojos drabužėlius, paverstų aktyviais dalyviais, ką jau kalbėti apie lėšų pritraukimą. Sakysit, pritrauktų ir pavojų. Galbūt, tačiau kam gi įdomūs mes, o juo labiau mūsų problemos? Visi jų turi.

 

Todėl išgirdusi apie Šiuolaikinio meno centre rengiamą Baltarusijos šiuolaikiniam menui skirtą parodą labai nudžiugau, kad, regis, tai galėtų būti žingsnis link aktyvaus dalyvavimo. Kokia didinga pasirodė galimybė suteikti progą išsisakyti pridusintiems. Tačiau organizatorių pozicija kiek nuvylė. Kuratorius Kęstutis Kuizinas parodos katalogo įžangoje prisipažino, kad vargu ar mums rytiniai kaimynai tikrai rūpi, „bent jau ne per daugiausiai. (...) galėjo susidaryti įspūdis, kad lietuviai neturėjo nei laiko, nei noro atsigręžti į savo klaidingus žingsnius ir prisiminti tuos, kurie dingo pakeliui. Mums rūpėjo paprasčiausiai bėgti į priekį - ir greitai - tam, kad pagaliau prasidėtų mūsų nauji gyvenimai“. Kuratorius nesidomėjimą tarsi įvardija praeities klaida, bet nežada užsiimti kylančiais klausimais. Anot projekto asistentės Julijos Fominos, vaizdas gana homogeniškas: „Parodos kūriniuose nerasime privačių erdvių, subkultūrų fragmentų, „nematomų vietų“ (...) - nieko, ko negalėjome įsivaizduoti apie Baltarusiją. Tačiau žiūrėdami į kūrinius galime pasitikrinti, ar tai, ką mes žinojome apie šią šalį, yra tiesa.“ Kitaip tariant, kūriniai rodomi tie, kurie atliepia stereotipišką Baltarusijos suvokimą: tai uždara, represuota, įbauginta ir cenzūruojama visuomenė. Iš menininkų tikimasi intelektualinės ir jausminės rezistencijos bei apgailestaujama, kad šie jos mažokai rodo. Kuizino nuomone, matyt, menininkai nedrįsta ir saugosi ar tiesiog nėra įpratę. Galbūt. O ar nekilo klausimas, kad galbūt šiuolaikiniam Baltarusių menui rūpi visai kas kita? Na, tarkim, ne tai, kas, mūsų nuomone, turėtų rūpėti.

 

Kitą dieną po atidarymo gerą pusdienį vyko susitikimas su parodoje dalyvaujančiais menininkais. Keista, o gal ir nekeista, kad klausytojų atėjo itin negausiai. Gal jiems iš parodos pasirodė, kad nieko naujo nesužinos? O veltui, iš menininkų pasakojimų galima buvo sužinoti, kad nepaisant gana homogeniško parodos turinio (kuris tiesiogiai ar metaforomis pasakoja, kaip Baltarusijoje blogai), menininkų ir menininkių kūryba yra kur kas įvairesnė ir aktualesnė pasauliniu aspektu. Temos kur kas įvairesnės, o į atrinktus panašūs darbai yra gana reti bendrame kūrybos kontekste.

 

Tuomet ėmiau mąstyti, kas vis dėlto yra tribūnos suteikimas? Ar konstruojanti kuratoriaus strategija neįspraudžia represuotos dailės į naują - egzotizuojantį stereotipo rėmą? Ar baltarusiai yra tokie paslankūs konstravimui, ar proga visgi nebuvo suteikta? Negi baltarusiai turi tik du veidus - vieną užčiauptą, o kitą nukentėjusiojo? O gal politiškai svarbiausia padaryti pirmą žingsnį, kad ir tokį? O gal kaip tik pirmasis žingsnis turi būti skundas ar bent jau aimana? Bet kodėl tada toks didžiulis susidomėjimas paroda iškart atslūgo vos tik jai atsidarius? Straipsnis, kaip ir paroda, anot Kuizino, „neatsakys į visus šiuos klausimus“.

 

Kritikui ir žiūrovui belieka ne susidaryti įspūdį apie dar nepažintą baltarusių šiuolaikinį meną, o tyrinėti ir sverti, kam geriausiai pasisekė demaskuoti ar įgelti režimui, kas sklandžiau ir elegantiškiau kelia gailestį ar susirūpinimą, o gal kam pavyko sukelti bent lengvą šoką, gal bent prajuokinti. O Lietuvos menininkai, planuojantys karjerą užsienyje, netgi gali pasimokyti, kaip patraukliau save pristatyti kaip auką. Juk kai kurie iš mūsų vis dar apsisprendę likti ant šios aukso gyslos. Kataloge baltarusių kuratorė ir meno istorikė Lena Prents retoriškai domisi, ar pasaulinėje meno sferoje tokia traktuotė dar ilgai turės paklausą? Tai įdomu ir man. Bent jau kol neturėsim alternatyvios savivokos formos, Rytų Europos eksporto menininkų temos tikrai nesikeis. Tuo mes su baltarusiais labai panašūs.

 

Todėl buvo neapsakomai džiugu atrasti vieną iš konteksto iškrentantį kūrinį - Lenos Davidovič „Žmonos pasakojimas. Projektas „Prisikėlęs iš numirusių“, II dalis“ (2005-2006), kuriame pasakojama apie pastorių iš Nigerijos, kuris numirė ir prisikėlė. Kūrinys sužiba, nes čia baltarusė kalba apie Kitą šalį ir vienintelė iš saviškių tai daro optimistiškai. Beje, ji puikiai jaučia mastelius ir formą. O iš baltarusiškų „atodūsių“ serijos rafinuočiausiu išskirčiau Maksimo Tyminko instaliaciją „Penkios lyrinės dainos apie fiziką. Penkiasdešimt vizualiųjų menininkų ir du meno kritikai dainuoja akomponuojant fortepijonui ir termenvoksui“ (2010). Įspūdį daro į vieną krūvą suėję menininkai, jų kiekis - tokio masto performanso nesu mačiusi. Greta videoprojekcijos, kur perrengti choristais jie dainuoja visokias nesąmones apie fiziką, yra padėtas katalogas su atlikėjų paprastai kuriamų darbų dokumentacija. Nesulyginamos raiškos menininkai sutinka šiame projekte tapti vientisa mase, kad taptų savo pačių padėties metafora. Visai kaip ir parodoje dalyvaujantys menininkai. Grupė žmonių vykdo kažkieno nurodymus, o tai kelia keistą nedarnos jausmą.

 

Nors ir apie tą patį - sunkų kapanojimąsi sistemoje, - bet su praplėtimu į moters klausimų diskursą kalba Annos Školnikovos instaliacija „Aukštakulniai“ (2010). Vienas siauresnis ŠMC koridorius padengtas grubiomis grindų plytelėmis. Jų paviršius toks nelygus, kad labiau primena duobėmis išmuštą kaimo žvyrkelį, nei žmogaus patogumui grįstą gatvę. Menininkę domina priverstinis pusiausvyros praradimo momentas. Instaliacijos pavadinimas - aukštakulniai - iškart sukuria vaizdinį galvoje: pasipuošusi moteris įkalinama atsargiuose judesiuose, nes aukštakulniai nesukurti gyvenimui tokiomis sunkiomis sąlygomis. Kūriniui kontekstą kuria ne tik kilmės šalies apribojimai, bet ir paskutiniai Ukrainos, Italijos ar Prancūzijos ketinimai riboti moterų aprangą. Kažkas nori drausti mini sijonus, kažkas musulmoniškas burkas. Školnikovos nedraugiškas šaligatvis primena ir Lietuvos savivaldybės sprendimą kai kurias viešas erdves dengti nelygiu paviršiumi siekiant atsikratyti riedlentininkų ir riedutininkų. Kitaip tariant, represija čia tampa ir metafizine, ir liečiančia labai praktinius reikalus. Ji būdinga ne tik tiems Kitiems - baltarusiams.

 

Gerų darbų tikrai yra, o vertingiausiu renginio objektu įvardinčiau parodos katalogą, nes jame, be organizatorių nuoširdžių prisipažinimų, kad baltarusių dailė jiems naujiena, yra suteiktas balsas ir dviem baltarusėms: filosofijos mokslų daktarei Olgai Šparagai ir jau minėtai Lenai Prenc. Jos trumpai aptaria ir padėtį prieš aptariamą parodą, ir lūkesčius. Gana simboliška, kad katalogo formatas primena tarybinių laikų vadovėlį. Norėčiau šį faktą traktuoti kaip prisipažinimą, kad kaimynus tik mokomės pažinti. Kol kas mūsų „mokyklinėje knygoje“ tik konstatuotas faktas, kad Ten yra blogai. Bet mes tai žinojome. Kitą kartą norėtųsi sužinoti, kaip buvo prieš tai, kokios vizijos, kuo domėtasi, ir apskritai - kas iš to? Galbūt kada nors bus išpildytas baltarusių prašymas kuruoti jų šalies pristatymą Venecijos bienalėje (nuo jo kilo sumanymas rengti šią parodą). Bet rekomenduočiau rimtai apsvarstyti šį pageidavimą, nes, regis, šiemet sunkumų kyla net pristatant savo šalį. Gruodžio 6 dieną ŠMC vykęs Lietuvos paviljono pristatymas sukėlė nemenką erzelį, nes atstovauti parinktas Darius Mikšys vieną po kitos žėrė cituotinas frazes, derančias nerimo kamuojamai santvarkai. Pavyzdžiui: „projektas jau yra neišvengiamai sėkmingas“ arba „tai absoliučiai demokratiškas projektas, todėl jo negalima kritikuoti“, arba „tie menininkai jau dalyvauja“ (turimi galvoje menininkai, gavę valstybines stipendijas, nors dar nė į vieną nesikreipta). Nesinori ginčytis, nes tai nepanašu į pokalbį. Ką gi, lauksime iš anksto nenulemtų diskusijų.

 

Paroda veikia iki 2011 sausio 9 d.

Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius) dirba antradienį-sekmadienį 12-20 val.


„7 meno dienos“ Nr.44 (920), 2010-12-10

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

LQYeOIDcDCVi, 2012-04-29 06:08

Šiaip jei jau visų stilių patinka, tai galėčiau prirašyti darCheerful DepressionShadowdancesdar gal Pergalė, Nahash, Juodaragis ir Lunatic paadirse, nors tie labai nežavi, bet gal visgi =).

Tania, 2012-04-28 00:50

Klausyk, Tomai, prieš siūlydamas ką nors peržvelk sąrašą mažne jau buvo?Ačiū labai, Mantai, daug gėrio radau. Jei ką rasiu ko dar nebuvo, būtinai parašysiu.

fgh, 2011-02-26 10:32

Šiaip įdomi yra tokia (Klima-Mala)šauskinių kleidėtojų komanda. Paliedžia kažkokį apvirškintą žodžių srautą ir juo gėrisi, darosi interviu su savimi. Nyku.

cholera, 2010-12-15 08:58

zinoma, "valstieciu laikrastis" yra tikras lietuviu menininko draugas, bet pretendentu sarasa miksys idejo i "ukininko patareja"- konceptualios kulturininko vaizduotes prapletimui, tpsnkt.

234, 2010-12-14 18:17

kadangi esu is tu 300 ex stipendiatu, tai oficialiai pareiskiu, kad jokiu dalyvavimo klausimu apie venecijas is -smc jokiuose mailuose nebuvo. taigi, arba meluoja apie 234 , arba ne visiems siunte.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti