Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Retoriniai pamąstymai apie vitrinas


Dalios Dūdėnaitės ir Elenos Narbutaitės paroda „Planeta" Šiuolaikinio meno centro vitrinoje


Danutė Gambickaitė

Share |
A. Mikšio nuotr.
Temstant, spiginant šalčiui, su kolege ir bičiule, aplankiusios Roko Pralgausko fotografijų parodą, trepsenome šalia ŠMC vitrinos. Prisispaudusios prie apšalusių stiklų stebeilijomės į Dalios Dūdėnaitės ir Elenos Narbutaitės „Planetą", o ji savo ruožtu didelėmis žydromis „vitrininėmis" akimis žiūrėjo į mus.

Stebeilijomės į terpę ir ganėme žvilgsnius po juodais kilimais išmuštas sienas. Manasis tikėjosi atrasti kažką panašaus į tą labai puikų parodos plakatą, bet neradęs apsistojo ties žibančiais žvyneliais nusagstyta drapanėle (medžiagos skiaute), užmauta ant trijų nedailiai nutašytų rąstigalių. Kažką labai priminė, bet ką? Kitos dienos rytą pabudusi supratau - ogi čekų kino režisieriaus Švankmajerio filmo medinuką Otiką, kuris rijo viską, kas pasitaikė aplink.

 

Klaidžiojantis, fragmentiškas žvilgsnis užkimba ir už to, ir už ano - taip neišvengiamai susidėlioja kažkoks vaizdinys. Tokį žiūrėjimo ir dėliojimo principą galima atrasti labai daug kur, net „Facebook'o" sienoje, kuri man visada priminė vitriną. Į ją sukrauname pačias įvairiausias patirtis ir pažintis, kurias norime reprezentuoti. Jeigu užtektų kantrybės sekti „Facebook'o" sienų (vitrinų) istorijas, galėtum (remiantis siūloma logika) pasekti kad ir savo paties įvairumą. „Facebook'o" siena-vitrina mano galvoje suskambo kaip tasai Dūdėnaitės ir Narbutaitės prisimintas ir aprašytas parkas, „kuriame karaliauja visų kultūrų augmenija". „ (...) parkas, kuris gali būti ir botanikos sodas (…). Jame botanikų susodinti augalai išaugę sau patogiausiais būdais, o ruduo visus nukritusius lapus supūtė į vientisą kilimą su daug krūvelių. Čia planeta, parodoje tapusi ir pavadinimu, ir veikėju, atpažįsta savo įvairumą. Panašiai vaikai atpažįsta eksponatus muziejuje, suprasdami, kad kiekvienas daiktas yra jo pašnekovas."

 

Nemažą teksto „gabalą" cituoju ne veltui. Perskaičius „Planetą" lydintį tekstą, publikuotą drauge su parodos anonsu, situacija kiek susikomplikuoja. Tekstas poetiškas (gražios sąsajos su botanikos sodu), bet kiek per daug „klaidžiojantis", todėl justi jame alogiškumo ir infantilumo dvelksmas. Galbūt šiuo atveju pritrūko tvirtesnio stuburo ir dar kelių kabių, štrichų, kurie motyvuotų bei jungtų vieno ar kito įvaizdžio, modelio ar įžvalgos pasirinkimą. Apmąstydama ir aprašydama šią situaciją norom nenorom pradedu galvoti apie iš parodos teksto kylančių savų asociacijų infantilumą Nesiimu giliau vertinti šios situacijos, tik konstatuoju ir užrašau asmenines patirtis.

 

Kita vertus, ši vitrina apskritai yra ypatinga. Visi ten patekę menininkai yra negailestingai įvietinami ir, pasak komentatorių „k" ir „ozas" komentarų po kolegės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės straipsniu „Apie Juliją, čigonę ir kodėl su Roko Pralgausko herojais norisi pasisveikinti" (artnews.lt), yra vienintelė Lietuvoje likusi ir nuolatos postkonceptualistines tendencijas šiuolaikiniame mene reprezentuojanti terpė.

 

Kai gavau pasiūlymą parašyti apie Dūdėnaitės ir Narbutaitės parodą „Planeta", mano kolegė ir bičiulė Jolanta gavo pasiūlymą parašyti apie Pralgausko fotografijų parodą. Nusprendėme kartu apžiūrėti ir vieną, ir kitą. Bičiulė tekstą parašė pirmoji. Taip aš gavau progą susieti savo įspūdžius su komentarais, pasirodžiusiais po jos straipsniu. Nors daugelis kolegų baugina, kad komentarai yra tekstų gangrena ir jų skaityti nevertėtų, dažniausiai juos paskaitau. Šiuo konkrečiu atveju netgi „užsikabinau".

 

Įdomu, kada vitrina tapo terpe, pagalvojau. Turbūt po parodos „Jeigu tu žinai, kad čia yra ranka", kai panašiu metu į Briuselį išsikraustė kita „terpė" - galerija „Tulips and roses". Taip vitrina tapo ta vienintele vyresniosios postkonceptualistų kartos idėjas reprezentuojančia vieta. Dar pagalvojau, kad vitrina (nebūtinai ši), kaip idėjas reprezentuojanti pastato dalis, apskritai yra įdomus objektas. Šioji irgi įdomi, ypač tuo, kad yra ne tik vitrina, bet ir terpė. Įdomi yra ir terpės-vitrinos vieta, kontekstas (kultūrinis, politinis, socialinis) etc.

 

Iš dalies sutikčiau su po minėtuoju kolegės tekstu pasisakiusiu komentatoriumi „k", kad šiuo metu, iš Lietuvos pabėgus „tulpėms ir rožėms", nuolatos postkonceptualistines tendencijas šiuolaikiniame mene reprezentuojančios terpės nebeliko. Labiau sutikčiau su komentatoriumi „ozas", kuris visiškai pritaria „k" ir sako, kad tokia terpe galėtų būti ŠMC vitrina (pridėčiau ir ŠMC skaityklą). Tačiau labiausiai sutikčiau su komentatoriumi „marko", kuris teigia (kalba netaisyta): „nereikia cia dramatizuoti, kad postkonceptualizmui vietos nera. jo buvimas tikrai priklauso ne vien nuo kazkokios apciuopiamos terpes, "kalves" (nors vda skulpturos katedra su Andersenu prisaky tikrai gali i tokia pretenduot). juk tokiomis kalvemis "fizine-metafizine" prasme ir jokios kitos kryptys pasigirti negali. Viskas tera viena didele ir klampi neartikuliuota kudra, bet jei jau kas isnyra, tai argi tai dazniausiai buna ne kazkas su konceptualisto triusikeliais?"

 

Gaila, kad iš Lietuvos dingsta įdomios galerijos. Nors klimatas lyg ir šiltėja, matyt, dirvožemis dar skurdokas. Bet, kaip ir minėjo komentatorius „marko" - nereikia dramatizuoti. Žiūrėsim, kaip derės jaunesniosios kartos postkonceptualizmo neužmirštuolės, našlaitės ir žibutės, kurios pastaruoju metu, regis, pamilo griuvėsius.

 

Paroda veikia kasdien 17-8 val. Šiuolaikinio meno centro vitrinoje (Vokiečių g. 3, Vilnius) iki gruodžio 14 d.



„7 meno dienos“ Nr.44 (920), 2010-12-10

Versija spausdinimui

Komentarai

hNnvbRvIWobJkb, 2015-09-15 00:59

SCRYAobM, 2011-05-03 14:43

Kewl you suolhd come up with that. Excellent!

nr. 0, 2010-12-19 00:31

tikrai ne su jais ir tikrai ne jie. autore apie tai net neuzsimena ir pasirode, kad tikrai neturi nieko tokio omeny. aisku "sau ir kitiems" butu neblogai praturtine tuos pamastymus apie vitrinas.

pastaba, 2010-12-16 09:50

Buvo toks Liutauro Psibilskio projektas "Sau ir kitiems" berods 1994 m. komercinese erdvese (kavinese, parduotuvese, vaistinese) - daug darbu eksponuota vitrinose. Nuo tada kazko konceptualesnio vitrinose nera buve, isskyrus pavienius atvejus. Ne su tulpemis prasidejo siuolaikinis menas, ne jie "atrado" vitrinas

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti