Mąstant apie Janso TV, dėmesys pirmiausia krypsta į tai, kad reportažai visada labai aiškiai subjektyvūs, savito „jansiško stiliuko“. Nepamiršiu, kaip vienas pažįstamas Vilniaus dailės akademijos studentas, pažiūrėjęs jau nebepamenu kokius videofilmus, konstatavo: „O, kokie jansiški.“ Kaip nuoroda į autorinio pobūdžio judančius vaizdus veikia ir pats reiškinio pavadinimas – Janso TV. Jis išsyk paaiškina, kad tai konkretaus daugeliui pažįstamo žmogaus gaminys, atspindintis autentišką autoriaus žvilgsnį į aplinką. Tad koks gi tasai Janso žvilgsnis?

Pirmas į galvą dingtelėjęs žodis – judrus, arba dinamiškas. Jis pasitvirtina, kai pamatai, jog dažniausiai Janso reportažai yra skirtingi. Ne paslaptis, kad Jansas puikiai jaučia kamerą ir neprasčiau išmano montažo subtilybes. Tačiau dinamiški šie reportažai ne tik formaliai, bet ir idėjiškai, tematiškai. Prieš pradėdama žiūrėti naują Janso TV vaizdyną žinau, kad vienoje ar kitoje vietoje būtinai nustebsiu, o nustebimas dažniausiai garantuoja gerus įspūdžius.

Antrasis Janso žvilgsnį apibūdinantis epitetas – kritiškas. Apie Janso kritiškumą ir sarkazmą kalbėta bei rašyta nemažai. Pavyzdžiui, meno kritikas Kęstutis Šapoka teigia: „Ankstesni jo videofilmai buvo persisunkę tokios dažnai anekdotiškos, nešvankios, sarkastiškos dvasios. Kalbant apie pastarųjų kelerių metų Janso „dokumentiką“ reikia pasakyti, kad kiek priblėso tiesioginis performatyvumas (prisimenant ankstyvuosius jo videoperformansus), tiesioginis (ne tiesmukiškas) provokavimas, bet tai nereiškia, kad išnyko esminė konceptuali „žvilgsnio iš apačios“ linija. Janso žvilgsnis vis dar išlieka kritiškas, sarkastiškas, anekdotiškas.“

Tame pačiame tekste Šapoka pamini dar vieną iš svarbių Janso judančių vaizdų ypatybių – „gyvenimo tirščio“ fiksavimą, kuris susijęs su psichosocialine Janso pozicija. Žinoma, šie apibūdinimai taikytini labiau nereportažinei Janso kūrybos daliai, bet neblogai tinka ir šiai. Psichosocialinė Janso pozicija man visada siejosi su žvilgsnio atvirumu. Atvirumas – tai dar vienas svarbesnių Janso žvilgsnio epitetų. Žiūrint reportažus atvirumas, kitaip nei galima tikėtis, nedisonuoja su kritiškumu, o tik išsako tam tikrą autoriaus poziciją jos neįteigiant, paliekant laisvės kitiems požiūriams.

Janso žvilgsniui būdingas ir jautrumas. Stebint filmavimą kartais susidaro įspūdis, kad tai jis daro su šiokia tokia apatija, per daug nesistengdamas, visada persimesdamas su kuo nors vienu kitu žodžiu. Žinoma, tai tik pirmas įspūdis, ir jis nebūtinai atspindi rezultatą. Dažnai pastebėtos būna kaip tik tos akimirkos ir detalės, kurios padeda užčiuopti specifinius parodos psichologijos momentus. Čia pasitarnauja ir gana ilgas buvimas su filmuojamais žmonėmis, bendravimas ir visų pažinojimas.

Žiūrint Janso interviu su menininkais taip pat negali nesižavėti. Šįsyk prisiminiau Alfonso Andriuškevičiaus per paskaitas VDA minėtas subtilybes, „kaip padaryti gerą interviu“. Aiškiausiai tada įsiminiau, kad svarbiausia teisingai užduoti klausimą. Klausimas neturėtų būti tiesmukas, o greičiau klastingas, su užslėptu kabliuku, kuris ima ir išlenda reikiamu metu. Manau, kad Janso reportažuose šios subtilybės kaip tik ir yra.

Reportažų paroda JMVMC įdomi kaip į vieną vietą sutelktų, šiaip jau parodos formatu lyg ir nerodytinų kūrinių ekspozicija. Regis, čia nebūta kokių nors ypatingų kuratorinių užmačių. Reportažai pasirinkti remiantis populiarumo (internete dažniausiai žiūrėti) kriterijumi. Tačiau būtent tai gali tapti intriga, viliojanti apsilankyti, nes daug kam įdomu, kas vis dėlto buvo populiariausias.

Išgirdusi apie parodą kone iškart pagalvojau apie galbūt kada nors atsirasiantį Janso TV archyvą, kuriame bus vienos ar kitos atitinkamo laikotarpio Lietuvos meno pasaulio realijos ir aktualijos, ilgainiui įgausiančios nemenką istorinę vertę, kokią jau yra įgijęs, pavyzdžiui, Algimanto Kunčiaus kino užrašų archyvas, šiuo metu rodomas Šiuolaikinio meno centre. Taip manau be jokios ironijos ir nuoširdžiai linkiu ir toliau gaivinti Lietuvos šiuolaikinio meno sklaidą.

Jono Meko vizualiųjų menų centras (Gynėjų g. 14, Vilnius)

Dirba antradienį–šeštadieninį 12–19 val.

„7 meno dienos“ Nr.37 (959), 2011-10-21