Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Kūryba kaip nedaloma visuma


„Vytautas Šerys. Retrospektyva“ Nacionalinėje dailės galerijoje


Eglė Juocevičiūtė

Share |
Parodos „Vytautas Šerys. Retrospektyva" vaizdas, Nacionalinė dailės galerija, 2011 m. Tomo Kapočiaus nuotrauka
Atrodo, pirmą kartą per trumpą mano rašeivos būtį niekas, ką parašysiu, nepadės kam nors perprasti meno kūrinių. „Rišli, bet ne racionali“, – rašė Aleksandra Aleksandravičiūtė 1998 m. apie Vytauto Šerio (1931–2006) tapybinių kompozicijų sandarą.

 

Konstruktyvus rišlumas, kylantis iš pajautimo, o ne iš mąstymo – šis principas tinka visam Šeriui: monotipijoms, skulptūroms, piešiniams ir tapybai. Proziška minčių eiga sutrinka, proziška erdvė pranyksta, lieka be eilėdaros mokslo sukonstruotas eilėraštis iš žodžių, skiedrų ar dažų. Šiek tiek suima pyktis – kad ir kurio konteksto pakrašty atsistočiau, skulptūra „Naminis paukštis“ (1985, medis) neprasižioja su nuosekliu pasakojimu.

 

Minėtoji dailėtyrininkė Aleksandravičiūtė matė Šerio kūrybą kaip neskaidomą reiškinį, kuriam paklūsta visos medžiagos, nors dauguma kūrėjų patys paklūsta medžiagos savybėms. Dėl reiškinio neskaidomumo jai pritarė ir Ieva Pleikienė. Alfonsas Andriuškevičius sukūrė Šerio skulptūroms atskirą kryptį ir pavadino ją „kiaukutizmu“ – tos skulptūros jam atrodė esančios tai, kas lieka, kai visa nereikalinga būna apgraužta (sąmonės) skruzdėlių, smėlio ar vandens. Poetiniai ir meniniai stagarai, besilaikantys pasaulio kaitos ir laikinumo vėjuose.

 

Bandau Šerio skulptūras palyginti su kažkuo kitu, gal tada kas nors paaiškės. Šerio medinės skulptūros atrodo dvigubai lyriškesnės už Antano Mončio pynes. Trigubai architektūriškesnės už Alvaro Aalto faneros puokštes. Trigubai šiltesnės ir daugiau patyrusios už Henry’ Moore’o bronzines riestainių skyles. Dvigubai kompleksiškesnės už Alexanderio Caldero daugiakojes statulas. Paaiškėja tik tiek, kad Šerio skulptūros labai geros.

 

Pyktis trumpam suima ir parodoje – bepigu kuratorei surengti pribloškiančią autorinę tokio gero autoriaus retrospektyvą. Bet tada vienas pyktis ima ir panaikina kitą. Ir sukuria intrigą – ar įmanoma sukurti retrospektyvinės parodos pasakojimą iš darbų, kurie nesiduoda pasakojami?

 

Kol kas, atrodo, lengviausia ieškoti atskirų parodos dalių teiginių. Pavyzdžiui, vos įėjus ir pasukus kairiau teigiama, kad Šerio kūrybiniai interesai vystėsi skirtingomis raiškos priemonėmis, bet nesikeitė per visą kūrybos laiką. Tai geometrizuotų formų abstrakcijos monotipijose (XX a. 7–8-asis dešimtmečiai), skulptūrose (9–10-asis dešimtmečiai) ir tapyboje ant drobės (XXI a. 1-asis dešimtmetis). Toliau mus pasitinka parodos dalis „7–9 dešimtmečiai: tarp dviejų tiltų“. Tarp dviejų tiltų buvo Šerio dirbtuvė Užupyje, prie Vilnelės, kažkur ten, kur dabar įsikūrusi galerija „Galera“. Mano galva, šios parodos dalies teiginys tas, jog iki 9-ojo dešimtmečio vidurio Šerio visokeriopas abstraktumas buvo nuosaikesnis: monotipijose ir tapyboje galima rasti abstrahuotų portretų ir peizažų, kaip ir parodos „logotipu“ pasirinktame „Vabalai ieško vandens“ (1967, kartonas, aliejus). O skulptūros – gerokai masyvesnės, kaltos iš medžio monolito, todėl, atrodytų, turinčios sukelti visa apimančios prasmės monumentalumo įspūdį. Tačiau būtent dėl medžio monolitu apribotos skulptūros formos, dėl to, kad po kalimo nenulygintas paviršius, šios skulptūros labai medžiagiškos, o medžiagiškumas visad pasuka interpretaciją tam tikra linkme, nes kažką primena. Tad nors chronologiškiausiai ilgiausias, šis etapas panėšėja į pasiruošimą tiems darbams, dėl kurių Šerio kūryba unikali ne tik Lietuvoje.

 

Matyt, daugiausiai kuratorės Mildos Žvirblytės įžvalgumo pareikalavo parodos dalis „10 dešimtmečio pradžia: medžiagos lengvumas“. Šiek tiek priešistorės: 2010 m. Lietuvos dailininkų sąjunga išleido albumą „Vytautas Šerys. Šviesos ir šešėlių medžioklė. Medinės skulptūros“ (sudarytoja Ieva Pleikienė), kurioje skulptūros fotografijos sugretintos su neseniai į dienos šviesą ištrauktais Šerio eskizais. Pieštiniai ir žodiniai eskizai, kuriuose pašaliečiui visai neaiškiais keliais sugretinti posakiai ir skulptūrų eskizai – įstrižainių, horizontalių ir vertikalių tarpusavio santykiai, – atskleidžia bent dalį autoriaus minčių ir jų kelią iki baigto kūrinio.

 

Šį principą kuratorė ir pritaikė bei pakankamai sėkmingai išplėtojo šioje parodos dalyje. Judant salėje būtent taip, kaip numatyta, tai yra pagal laikrodžio rodyklę, galima pastebėti įdomų kuratorės sprendimą: dalies pradžioje eskizas, monotipija ir skulptūra sudėti taip, kad nuosekliai parodytų, kaip metaforos iš žodžio ir linijos virsta į spalvą ir/ar tūrį. Tačiau prie skulptūrų „Karūna“ ir „Vainikas“ (abi 1992, medis) ši eilės tvarka apsiverčia, dabar pirmiau pamatai skulptūrą, o tik paskui jos eskizą ir savo struktūra susijusią monotipiją. Galbūt toks kūrinių organizacijos sprendimas atsirado dėl kitokių priežasčių, tačiau man tai pasirodė kaip detektyvinės intrigos kūrimo priemonė: iš pradžių judama nuo detalių prie rezultato, ir tada, kelis kartus pakartojus sistemą, išmetami nauji rezultatai, o detalės pateikiamos kaip pratybų sąsiuvinio gale esantys atsakymai. Toks pratimas išmokė mane žiūrint į Šerio skulptūrą pagalvoti apie galimą jos linijinę bei spalvinę išraišką ir tokiu praktiniu būdu giliai atmintyje užfiksavo, kad Šerio kūryba yra neskaidomas fenomenas. Įdomu naują įgūdį pasitikrinti šios parodos dalies pabaigoje, kur eskizų, monotipijų ir skulptūrų komplektai sujungti pakankamai reliatyviais ir ne tokiais akivaizdžiais saitais.

 

Kitoje parodos dalyje pavadinimu „10 dešimtmečio II pusė: atvira forma“ rodomi Šerio gestiniai piešiniai, apsupę jo medinę „kaligrafiją“ – jei išskirtume gesto tapybai adekvačią gesto skulptūros kryptį, šias būtų galima įvardyti vieno subtilaus gesto skulptūrėlėmis. Piešinius Šerys kurdavo kontroliuodamas atsitiktinę tekančio dažo tėkmę – vartydamas popieriaus lapą. Šie piešiniai taip pat LDS leidyklos albumo pavidalu buvo išleisti 2009 metais. Albume greta piešinių pateikti Šerio eilėraščiai. Iš dalies tai veikia kaip japoniška kaligrafija, kurioje išskaityti beveik nieko neįmanoma, bet XVIII a. japonas intelektualas, „skaitęs“ kaligrafiją, žinojo „užrašytą“ eilėraštį atmintinai ir, kartodamas jį sau galvoje, mėgavosi kaligrafijos meistro sukurta vizualizacija. Parodoje piešiniai pateikti be eilėraščių, todėl veikia kaip Zen kaligrafija, kuri atliekama ir kontempliuojama siekiant išvalyti protą. Šerio kūryba – proto išvalymas nuo prievolės interpretuoti?

 

Parodos dalyje „XXI a.: lyrinė abstrakcija“ iš visiškos prasminės tylos patenkame į griežtos geometrinės abstrakcijos pasaulį. Tapyba ant drobės ir nė vienos skulptūros – toks buvo XXI a. Vytautui Šeriui. Pats ištobulino tapybos techniką – dėjo spalvą ant spalvos ir, vis nubraukdamas dažus mentele, sukurdavo daugiasluoksnį faktūrinį audinį. Simetriškos geometrinės struktūros kompozicijos gali būti suprantamos kaip daugiasluoksnės struktūros ir tvarkos paieškos.

 

Tad iš atskirų parodos dalių apmąstymo susideda išvada apie meno rūšimis neišskaidomą Vytauto Šerio kūrybą. Ji juda link reiškinio, kurį galima pavadinti iki neprasmės abstrahuota struktūra, ir taip ištraukia vizualinį grynuolį arba meninius griaučius. Vis dėlto neaišku: jei norima, kad žiūrovas prieitų maždaug prie tokios išvados, kam reikalinga ta dokumentinės medžiagos salelė parodos viduryje su nufilmuotais Valentino Antanavičiaus ir Arvydo Šaltenio interviu, ištraukomis iš kino filmų, kuriuose epizodinius vaidmenis atliko Šerys, įvairi filmuota medžiaga iš dailininkų gyvenimo 8-ajame dešimtmetyje, nuotraukos iš poezijos vakaro buvusiuose Menininkų rūmuose (dab. Prezidentūra) bei Šerio portretinė kūryba. Sumanymas atskleisti Justino Mikučio vietą ir svarbą tuometiniame menininkų pasaulyje sugretinant Šerio išlietą jo portretą „Justis“ (1981, bronza) ir Valentino Antanavičiaus pasakojimą apie Mikučio asmenybę įdomus, tačiau Antanavičiaus pateikiama informacija pernelyg nekonkreti, kad susidarytų „epochos“ vaizdas. Vienintelė „dokumentinė“ medžiaga, tinkanti parodos atmosferai, mano galva, yra puikių linijinių apsiklosčiusį Šerį vaizduojančių Ričardo Povilo Vaitiekūno eskizų serija – ji dera vizualine ir prasmine tyla. Žinoma, Vytauto Šerio asmenybę verta pristatyti, tačiau tai padaryti daug sėkmingiau pavyktų bent šiek tiek remiantis jo paties kūrybos ir gyvenimo principais.

 

Paroda veikia iki lapkričio 13 d.

Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)

Dirba antradienį, trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį 12–19 val., ketvirtadienį 13–20 val., sekmadienį 12–17 val.


„7 meno dienos“ Nr.37 (959), 2011-10-21

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

3Pu7NQunLe, 2016-05-02 15:37

That's an astute answer to a tricky qutoiesn

AFBgZFKmcylpQKiY, 2012-03-16 19:29

Pavli, tu apie kokį čia zuikį? kur pats paleidai? Mindaugai, tai kai toks anvduo skaidrus, tai atrodo, kad ir kibimų tikėtis nereikia. O dėl forumo, tai manau per mažai žmonių, bent jau kol kas skaito šį puslapį, kad forumą pakurt, nėra prasmės.

a, 2011-10-29 11:26

kazkaip daugeliu straipsniu paskaitai ir nieko. nera apie ka diskutuoti. paskutiniu metu tik prie k s straipsniu dar gali rasti komentaru.

senisa, 2011-10-23 20:58

o tai didelės kas - arbūzai?

masonas, 2011-10-22 19:22

mazos skulptureles... vienas zmogus tokias vadina semkomis...

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti