Gerą seserų skonį ir dosnius vienuolyno geradarius liudija prabangūs graviruoto stiklo dirbiniai, taurės, importiniai fajanso ir akmens masės ąsočiai, subtiliai daugiaspalve glazūra puošti kiti stalo indai. Archeologijos radinių ekspoziciją išplečia ir paaiškina stendai su tekstine istorine informacija, nuotraukomis, raižiniais, planais, brėžiniais.

Vis dėlto geriausiai parodos esmę atskleidžia specialiai šiai parodai sukurtas dokumentinis filmas. Jame archeologai Valdas Steponaitis ir Linas Girlevičius kalba apie kasinėjimų istoriją, rodo įdomiausius, istorine bei menine verte išsiskiriančius eksponatus, į kuriuos žiūrovas raginamas atkreipti dėmesį, aiškina, kuo ypatingas ir unikalus vienas ar kitas radinio fragmentas, ir, žinoma, supažindina su vienuolyno istorija. Bernardinių vienuolijos istoriją pasakoja sesuo Jurgita Bartusevičiūtė, ją papildo istoriko Liudo Jovaišos įžvalgos.

Šiandien seserys bernardinės gyvena silikatinių plytų name Rudaminoje, bendruomenei priklauso 9 seserys, iš kurių šešios jau įžengusios į aštuntą dešimtį. Tiesa, vienuolyne viena kandidatė ką tik pradėjo postulatą. Taigi ir pagrindinis filmo veiksmas vyksta „šiuolaikinėje“ aplinkoje, ankštame kambariuke, kur stovi sofa ir papartis, už sienos - koplyčia su mediniu tabernakuliu ir gipsine Marijos skulptūra. Akivaizdu, kad iš didžiosios Leono Sapiegos fundacijos Vilniaus senamiesčio širdyje liko tik keli tūkstančiai šukių, kad šiandien seserims bernardinėms geradariai vienuolynų nestato, prašmatnių indų nedovanoja ir votų bei karūnų prie atvaizdų nesega, tačiau vienuolių dvasios giedra, mąstymo aiškumas ir blaivi savosios istorijos refleksija prikausto prie ekrano net ir labiausiai skubančius parodos lankytojus.

Nepaisant anuomet ir dabar gyvenančių seserų buitinių sąlygų ir aplinkinio pasaulio skirtumų, filme kalbančių vienuolių mintys netikėtai susisieja su XVII a. jų sesių apmąstymais.

Sesuo Małgorzata Borkowska: „Klauzūroje nėra į ką žiūrėti ir ką stebėti: amžinai tos pačios baltos sienos, ir net jeigu ant jų esama kokių nors įrašų ar atvaizdų, po metų jų jau nebepastebi... Sode amžinai tie patys medžiai ir gėlės, ir tas pats kaimyninio namo kampas, kyšąs iš už sienos. Iš gatvės girdėti arklių kanopų teškenimas per balas, anksti rytą - kartais ir žingsniai žmonių, skubančių į Mišias vienuolyno bažnyčion, o vakare - girtuoklio dainelė, jeigu netoliese yra smuklė. Netrukus visa tai liaujiesi pastebėti. Kas lieka? Intensyvus vidinis išgyvenimas. Individualus ritmas įkvėpimo ir sausrų tarpsnių, vis naujų, nors cikliškai sugrįžtančių atradimų, dėmesio, nuolat kylančio link Mylimojo ir nuolat krintančio lyg bejėgis žvirblis, kuris šiandien jau nebepaskris. Tačiau dar yra ryt ir poryt, dar yra daug dienų, per kurias Malonė palaipsniui gali nuveikti savo darbą.“

Sesuo Jurgita Bartusevičiūtė: „Kas yra pranciškonas? Tai paprastas žmogus, kuris suprato, kad bekančios nėra gyvenimo, nėra meilės, nėra ištikimybės. Pranciškonas turi palikti visa tai, kas yra „dulkės“, o sesuo bernardinė yra Pranciškaus dukra: jo sekėja neturte, jo sekėja gailestingume ir jo sekėja maldoje. Visi trys dalykai - neturtas, širdies gailestingumas ir jo darbai bei malda - yra labai sunkūs uždaviniai, bet sunkiausias uždavinys vis tik yra užtariamoji ir atsiprašymo malda. Melstis taip, kaip šv. Pranciškus, yra neįmanoma, nes reikia turėti tokią tyrą Jėzaus meilę! Tačiau siekti to yra įmanoma ir gera, ir įdomu, tai įtraukia!“

Sesuo Małgorzata Borkowska: „Ir taip baigdavosi vienuolyno diena, o ateinanti turėjo būti į ją panaši kaip du vandens lašai. Arba veikiau kaip vienas kopėčių skersinis į kitą, tačiau svarbiausia buvo tai, kad kiekvienas naujas skersinis, nepaisant jų panašumo, būtų bent žingsneliu aukštyn.“

Sesuo Jurgita Bartusevičiūtė: „Kaip alpinistą įtraukia kopimas, nežiūrint kiek dalykų jisai patiria kopdomas ir kiek kartų neįvykdo sau pačim duoto pažado užlipti į viršukalnę, ir net nuslydimai šitame kelyje, pralaimėjimai, žioplumai išeina į gerą, nes juk tuo rūpinasi tikrasis maldos ir gyvenimo Statytojas. Visada, ar mes melstumėmės, ar fiziškai dirbtume (ko netrūksta gyvenant kaime) - viskas gali būti ir yra malda. Esmė viena: į ką aš žiūriu? Jeigu žiūriu į saulę, esu saulėtas, jeigu žiūriu į žemę - esu žemėtas...“

Parodos Bažnytinio paveldo muziejuje chronologija: nuo XV a., ikibernardininio laikotarpio, kai šioje dalyje stovėjo miesto siena, iki XIX a. Gausiausią radinių dalį sudaro vienuolyno egzistavimo laikotarpio XVII-XIX a. radiniai. 1599 m. spalio 1 d. Vilniaus vaivados Leono Sapiegos (1557-1633) funduotas Šv. Mykolo vienuolynas buvo skirtas dvidešimt keturioms seserims, bet dažniausiai bendruomenė būdavo gausesnė - XVII a. viduryje čia gyveno apie keturiasdešimt vienuolių.

Vienas svarbiausių bernardinių kasdienio gyvenimo bruožų buvo klauzūros laikymasis. Vienuolė galėjo palikti vienuolyną tik susiklosčius išskirtinėms aplinkybėms: prasidėjus karui, siaučiant marui, kilus gaisrui arba keliaujant į kitą vienuolyną. Metinio seserų gyvenimo ritmo pagrindą sudarė liturginis kalendorius su savo šventėmis ir laikotarpiais. Vienuolinio gyvenimo pokyčius lemdavo ir metų laikų kaita (ilgėjanti ar trumpėjanti diena pakoreguodavo liturginių valandų laiką), ir kartkartėm kasdienybės ritmą pertraukdavo šventiški arba tragiški įvykiai. XVII a. vidurio maskvėnų okupacija aštuoneriems metams (1655-1663) išvijo iš vienuolyno didžiumą seserų, trys seserys maskvėnų buvo nužudytos. Vienuolynas turėjo savus amatininkus, veikė audykla ir nedidelė alaus darykla. Bernardinės globojo ir auklėjo mergaites, dažniausiai neturtingas bajoraites, mokė jas religijos pagrindų, rašybos, muzikos, prancūzų kalbos, siuvimo ir siuvinėjimo.

Šiandien jaunos seserys bernardinės kas rytą išeina iš vienuolyno darbuotis ligoninėse ir mokyklose, pagyvenusios rūpinasi namais, daržais, malkomis. Į parodos atidarymą iš Santariškių onkologinės klinikos atskubėjusi filmo „Vilniaus bernardinės: kasdienybė ir šventės“ herojė sesuo Jurgita sveikindama parodą aukštino archeologų darbą. Jos teigimu, parodoje matomi archeologinių radinių fragmentai byloja apie žmogaus istorijos trapumą, o kartu įkvėpia vilties, kad ir mes po baigčiai nuskirto žmogaus gyvenimo įgausime Naujojo Gyvenimo kokybę, kuri Šventajame Rašte yra nusakoma kaip bendrystė su Kūrėju.

Galbūt todėl kitą dieną paskambinęs draugas, be kita ko, paklausė: „Ar tu tiki, kad ir mes būsime surinkti iš šukių?“...

Paroda veikia iki kitų metų spalio. Bažnytinio paveldo muziejus (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) dirba antradieniais-šeštadieniais 11-18 val.

„7 meno dienos“ Nr.40 (916), 2010-11-12