Kūryba kaip nedaloma visuma
Parodos „Vytautas Šerys. Retrospektyva" vaizdas, Nacionalinė dailės galerija, 2011 m. Tomo Kapočiaus nuotrauka Atrodo, pirmą kartą per trumpą mano rašeivos būtį niekas, ką parašysiu, nepadės kam nors perprasti meno kūrinių. „Rišli, bet ne racionali“, – rašė Aleksandra Aleksandravičiūtė 1998 m. apie Vytauto Šerio (1931–2006) tapybinių kompozicijų sandarą.
Konstruktyvus rišlumas, kylantis iš pajautimo, o ne iš mąstymo – šis principas tinka visam Šeriui: monotipijoms, skulptūroms, piešiniams ir tapybai. Proziška minčių eiga sutrinka, proziška erdvė pranyksta, lieka be eilėdaros mokslo sukonstruotas eilėraštis iš žodžių, skiedrų ar dažų. Šiek tiek suima pyktis – kad ir kurio konteksto pakrašty atsistočiau, skulptūra „Naminis paukštis“ (1985, medis) neprasižioja su nuosekliu pasakojimu.
...
|
Istorija fotografijose
Rašyti apie Europos parką, net ir dvidešimtmečio proga, nėra paprastas dalykas.
Jau tiek kartų kalbėta, diskutuota apie skulptūras, erdvės formavimą, naujas idėjas, kad prasmingiau atrodo patylėti. Tačiau net ir iškalbinga tyla gali siųsti prieštaringus pranešimus – tylima, nes atėmė žadą, ar todėl, kad nesinori kritikuoti? O gal viskas gerai, tad kam tuščiai burną aušinti? Vis dėlto kultūros procesams diskusija būtina, o Europos parkas, net ir užimdamas išskirtinę vietą tarp muziejų po atviru dangumi, retai sulaukia kritikos dėmesio....
|
Atsitikimai Gucio šalyje
Ekspozicijos vaizdas pro langą Šimtu procentų buvo teisus tapytojas, Nacionalinės premijos laureatas Jonas Gasiūnas, kažkam iš žiniasklaidos atstovų prisipažinęs, kad Cz. Miłoszo šimtojo gimtadienio proga Palangoje vykusiame ,,simpoziume kūrę menininkai neprisirišo prie Cz. Miłoszo biografijos ar jo sukurtų tekstų“. Tą patį pagalvojau vaikščiodamas po parodą „Gucio – stebuklų šalyje“ LDS Pamėnkalnio galerijos erdvėmis (šia proga jį skaidė ne tik kelių masyvūs atraminiai stulpai, bet ir juos remiantys faneriniai žmogiški gemalai) ir ieškodamas to, kas galėtų minėto simpoziumo parodą susieti su rašytojo, Nobelio premijos laureato vardu.
Galbūt minėtus personažus ir būtų galima susieti su Cz. Miłoszo kūryba – jo eilėraščiu „Gucio zaczarowany“ arba poetą tiesiogiai inspiravusia Z. Urbanowskos apysaka tuo pačiu pavadinimu. „Gucio“ neturi nieko bendra su panašiai skambančiu prekiniu ženklu – tai tik dėl savo netinkamo elgesio muse paverstas berniukas, kurio metamorfozė Z. Urbanowskos kūrinyje nuspalvota moralizuojančiomis spalvomis, o neilgame Cz. Miłoszo eilėraštyje ryškesni buitiškai...
|
Reportažai subjektyviai
Janso TV: Andrius Kviliūnas Daugiau nei prieš mėnesį Jono Meko vizualiųjų menų centre atidarytą parodą „Jansas TV“ verta aprašyti ir parekomenduoti. Parodoje per 12 monitorių rodomi 2010–2011 m. E. Janso sukurti reportažai apie menininkus, pasakojimai iš parodų atidarymų, interviu su šiuolaikinio meno kūrėjais.
Janso TV – analogų Lietuvoje neturintis kultūros reiškinys. Nors tokiam pareiškimui nestinga patoso, pagrindo tam galima rasti. Visų pirma, iš tiesų nėra prilygstančių analogų. Antra, jei vienur ar kitur reportažų iš kultūrinių įvykių pasitaiko, jie nėra taip puikiai ir nuosekliai pagauti, artikuliuoti, sutelkti ir parodyti su tam tikra emocija bei „cinkeliu“.
Mąstant apie Janso TV, dėmesys pirmiausia krypsta į tai, kad reportažai visada labai...
|
|