Jau tiek kartų kalbėta, diskutuota apie skulptūras, erdvės formavimą, naujas idėjas, kad prasmingiau atrodo patylėti. Tačiau net ir iškalbinga tyla gali siųsti prieštaringus pranešimus – tylima, nes atėmė žadą, ar todėl, kad nesinori kritikuoti? O gal viskas gerai, tad kam tuščiai burną aušinti? Vis dėlto kultūros procesams diskusija būtina, o Europos parkas, net ir užimdamas išskirtinę vietą tarp muziejų po atviru dangumi, retai sulaukia kritikos dėmesio.
Jubiliejai paprastai tampa pretekstu apibendrinti nuveiktus darbus. Pasigirti tikrai yra kuo: parke eksponuojamos įspūdingos Magdalenos Abakanowicz, Sol LeWitto, Dennis Oppenheimo skulptūros, puikiai į aplinką įaugę Tei Kobayashi ir Beverly Pepper specifinės vietos kūriniai. Yra čia ir lietuvių autorių Artūro Railos, Elenos Urbaitis, Adomo Jacovskio, Eglės Kuckaitės, Vytauto Kašubos, Broniaus Vyšniausko, Sauliaus Vaitiekūno, Igno Šimelio, Tado Gutausko, Evaldo Pauzos, Mindaugo Tendziagolskio, Mariaus Zavadzkio, Aloyzo Smilingio, Vlado Kančiausko, Liongino Virbicko darbų bei specialiai parkui sukurtos didelio mastelio Gintaro Karoso skulptūros. Be skulptūrų, parke pastatytas modernus į landšaftą įaugęs edukacijos centras, suprojektuotas parko įkūrėjo. Edukacija – vienas iš Europos parko prioritetų. Tai liudija ne tik minėtas centras ir parke rengiamos ekskursijos, ne tik dėmesys istorijai, paveldui (neseniai atkurtas Liubavo malūnas), bet ir leidiniai. 2010 m. išleistos net dvi solidžios apimties ir geros poligrafinės kokybės Gintaro Karoso knygos: „Europos parkas“ ir „Liubavas“. Jos suteikia galimybę ne tik geriau susipažinti su Europos parko idėjos gimimu ir plėtra, istoriniu ir kultūriniu kontekstu, bet ir kūrybine Karoso biografija, kuri neatsiejama nuo didžiausio jo gyvenimo projekto – muziejaus po atviru dangumi kūrimo. Liubavo malūno ir jo atstatymo istorija įdomi ne tik specialistams, jai aptarti reiktų atskiro straipsnio. Šį kartą trumpai pristatysiu didįjį, skulptūrų parko ir jo kūrėjo istorijai skirtą leidinį.
Vartydamas monumentalų 349 puslapių albumą „Europos parkas“ supranti, kad tai – savotiškas parko dvidešimtmečio paminklas. Nors didelės apimties, knyga išleista savo jėgomis (iš dalies parėmus Kultūros rėmimo fondui): fotografijos ir dizainas Gintaro Karoso, tekstas – Karoso ir Kotrynos Džilavjan, leidėjas – Europos parkas (leidykla nenurodyta). Šį albumą reiktų suvokti kaip menininko knygą, tolesnį Europos parko formavimą spausdintu pavidalu. Tai erdvės vertimas pasakojimu, net sakme, išryškinant tam tikrus mitologinius parko atsiradimo bruožus. Kartu tai menininko biografijos kūrimas, panašus į Henry Perruchot knygas apie impresionistų gyvenimą, kai menas susipina su asmeninėmis istorijomis, laiškais, pasakojimais, vaikystės atsiminimais. Be abejo, albumas „Europos parkas“ daugiau akcentuoja erdvės kūrimą, kai ieškoma tiksliausio skulptūros rakurso, santykio su gamta ir kaip ji keičiasi. Parkas atskleidžiamas ne tik (ir ne tiek) kaip muziejus su solidžia kolekcija, bet pirmiausia kaip jį formuojančios asmenybės kūrybiškumo išraiška. Gintaras Karosas yra šio albumo subjektas ir objektas – jis ir kuria, ir kalba apie parko kūrimą, ir kartu pateikia savo vaizdines interpretacijas. Tai Europos parko istorija subjektyviu vidiniu žvilgsniu.
Albumas padalytas į tris skyrius: „Architektūra“, „Kraštovaizdžio menas“ ir „Skulptūra“, kur spausdinamos dažniausiai visą atvarto plotą užimančios fotografijos. Prieš jas dar yra trumpa Kotrynos Džilavjan įžanga, jos pokalbis su Gintaru Karosu „Pradžia: utopija virsta tikrove“ ir dar vienas autorės tekstas „Europos parkas – patirčių kraštovaizdis“. Albumo pabaigoje pateikiama asmenvardžių rodyklė.
Ko šioje knygoje tikrai trūksta – tai išsamios bibliografijos. Parko istorija buvo rašoma visus dvidešimt metų – daugybė autorių ir tekstų yra sudėtinė muziejaus po atviru dangumi diskurso dalis. Ji ne tik išryškintų Europos parko vietą Lietuvos ir pasauliniame kontekste, bet ir atskleistų parko formavimo dinamiką bei Gintaro Karoso kūrybinės veiklos vertinimų kaitą. Nemažiau įdomi už parko vaizdų albumą būtų tekstų apie jį knyga – pateikiant visas kontroversiškas nuomones, skeptiškus ir palankius vertinimus, politikų pasisakymus. Tada vidinį monologą papildytų žvilgsnis iš šalies, o knygos skambesys iš mono- virstų stereo-.