Lapė tarsi kilusi iš skulptūros autoriaus Viliaus Purono dabartinių sapnų arba sovietmečiu dvelkiančios vaikystės. Nors tikriausiai ji yra logiškas siekis atkreipti dėmesį į save, miestą, istoriją. Ne veltui autorius vis pabrėžia, jog tai dovana Šiauliams (Lietuvai) tūkstantmečio proga, kuri turėtų atlaikyti keletą amžių, žinoma, taip išsaugoti atminčiai jo pavardę. Be to, dar reikėtų vaikams pasakoti legendą ar kažkokią istoriją apie lapės atsiradimą. Kokia ji? Gedimino sapno tęsinys?

Lapė, lapė, lapė. Sapnas, kuris virsta aktualija, o vėliau taps mūsų sugalvota legenda. Nesvarbu, kad tai didžiausia pasaulyje lapė ir kad ji buvo kuriama beveik metus (nuo vasario iki gruodžio), svarbu tai, kad ji metalinė ir jos stovėsena itin žaisminga. Ji pastatyta prieš pat Kalėdas ir dar aiškiai sakant, kad tai lyg ir garsiojo sapno tęsinys, mažasis stebuklas. Atsikels šiauliečiai, apsidairys - o štai ir lapė ant ežero kranto, kurį taip mėgsta alumi dvelkiantys paaugliai ar šiaip vietiniai niurgzliai bei auksinio vaikio lankytojai. Menininkas strategas. Visi puikiai žino, kad auksinis berniukas, tas taip mylimas saulės vaikas, stovi prie to paties ežero. Argi nebūtų gėda pamačius vieną nepamatyt kito? O kur dar laisvė fantazijai ir paties sumąstyta istorija? Šiaip ar taip, lapę dar ir pačiupinėti gali, jos lyties paieškoti, kaip kad jau daro daugelis smalsuolių. Tik kažkodėl fiktyvios legendos paieška primena Valdovų rūmus. Labai jau slidus ir kartu grublėtas reikalas. Abu šie dalykai kelia klausimą, ar šito mums reikia ir kieno pavardė skambės tam tikruose leidiniuose. Aha, vienas : nulis lapės naudai. Ji nieko miestui nekainavo, bet pavardė suskambo.

Beje, daug kur nuskambėjo V. Purono mintis apie tai, kad mes turime būti geležiniai ir gudrūs kaip lapė. Nežinia kodėl, bet čia matyti tam tikras nesuderinamumas. Mielas pilieti, kai tu būsi geležinis kaip toji lapė pakrantėje, tai tavo gudrumas apsiribos fizine jėga, o kai pavirsi tokiu gudriu kaip ji, tai susitapatinsi su Puronu ir įrėši savo pavardę miestelėnų atmintin. Ši lapė nėra „kieta“, ji gudri intrigantė, užsimaskavusi žaismingumu ir lipšnoka išvaizda. Toks jausmas, kad kažkur joje ar už jos slypi paslaptis su piktdžiugiška gaida (tikriausiai toje kapsulėje, kuri, pasak autoriaus, yra lapės viduje ateities kartoms). Panašiai kaip ir Purono suprojektuotuose suoliukuose, kur iš už metalinių grotų (atlošo) lenda raidės, perteikdamos kažkokį tekstą. Vis dar kutena smegenis autoriaus pasakyta mintis, kad jo lapė yra intelektualus žaidimas, bet tai taip tinka ir tiems pramoniniams suoliukams. Vardan intelektualaus žaidimo suoliukų atlošai šaldo nugarą ir todėl neleidžia žiemą atsiremti, o lapės blizgesys mus paverčia šarkomis, iki begalybės išpūsdamas mūsų akis ir smalsumą.

Taigi, lapė, nors išoriškai ir gruboka, primena žaisti pasiruošusį jauniklį, kuris turi kapsulę su žiniomis ateities kartoms. Šiaulių miesto kultūrai ji yra lyg spyris į sėdimąją. Pasak menininko, čia kultūra miega žiemos miegu. O gal ne? Gal veiksmas sulaukia atsako tik tada, kai lenda į akis ryškiais vaizdais? Tam pasitelkta žiniasklaidos jėga: nufilmuotas lapės gabenimas - pramoga, įvykdyta nakčia - intriga, didelis naujas objektas - jau įvykis. O visuma - neapsakomas žiniasklaidos dėmesys, reklama ir taip sukeltas vietinių susidomėjimas. Lapė primena pramoninės dailės kūrinį, bet tampa traukos centru, nes visiems smalsu, ką šį kartą dizaineris paleido į pasaulį.

Vaida Markevičiūtė

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.1 (877), 2010-01-08