Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Dovanos Nepriklausomai Lietuvai


Išeivių paroda Radvilų rūmuose


Ona Mažeikienė

Share |
Juozas Mieliulis. „Himnas saulei“
Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio išvakarėse Lietuvos dailės muziejus Radvilų rūmuose pakvietė į išeivijos dailininkų parodos „Dovana nepriklausomai Lietuvai“ atidarymą.

Ši visiškai kitokia nei prieš dešimtmetį šiuose rūmuose matyta „Sugrįžusi išeivijos dailė“. Dabar lankytojas gali išvysti pastaraisiais metais pačių autorių arba jų valia artimųjų bei išeivijos lietuvių Lietuvai dovanotų kūrinių. Dauguma jų buvo mažai žinomi, o kiti – nematyti ir rodomi pirmą kartą.

 

Kažin ar pasaulio istorijoje yra buvę tokių laikotarpių, kad ne politikai, bet dailininkai masiškai bėgtų nuo režimo“, – rašė Stepas Vykintas recenzuodamas leidinį apie lietuvius dailininkus išeivius („Lithuanian Art in Exile“, Vokietija, 1948). Okupacija Lietuvai padarė be galo daug dvasinės žalos (ką jau kalbėti apie materialią). Lietuva neteko daugumos savo inteligentų, tarp jų ir dailininkų. Jie ne savo noru pasitraukė iš gimtinės, nepasimetė ir buvo bene vieni aktyviausių iš išeivių būrio. Pirmiausia (1946) buvo įkurta Freiburgo meno mokykla (turėjusi aukštosios mokyklos teises), kur profesoriavo ir studijavo dauguma lietuvių. Čia buvo rengiamos dailės parodos jau Vokietijoje, o persikėlę į JAV išeivijos dailininkai būrėsi į Amerikos lietuvių dailininkų sąjungą (ALDS), įsteigė Menininkų klubą (1957) ir M.K. Čiurlionio galeriją (Čikaga), rengė parodas ir kaupė meno kūrinių fondą. Buvo kaupiamos tautinės vertybės, kurias „išsilaisvinus Lietuvai būtų galima (...) perkelti į mieląją tėvynę“, – kalbėjo Lietuvos konsulas Petras Daužvardis per galerijos atidarymą.

 

Keletas išeivijos dailininkų dar sovietmečiu buvo surengę savo parodas Lietuvoje ir padovanoję kūrinių. Darbų buvo gauta ne tik po parodų, bet ir pargabenta į tėvynę įvairiais (dar nelegaliais) keliais. Nemažai kūrinių į fondus atkeliavo po parodų, surengtų pertvarkos metais, o atkūrus nepriklausomybę dovanų skaičius Lietuvai sparčiai augo. Iki 2000 metų LDM turėjo 134 išeivijos dailininkų 6013 kūrinių. Artėjant nepriklausomybės dešimtmečiui M.K. Čiurlionio galerija Lietuvai dar perdavė jų apie 1000 vnt.

Perdavimu rūpinosi galerijos direktorius Domas Adomaitis ir JAV lietuvių bendruomenės kultūros tarybos pirmininkė Marija Remienė. Tada ir buvo surengta minėta paroda, „Sugrįžusi išeivijos dailė“.

Dabartinėje parodoje eksponuoti kūriniai dovanoti pastaraisiais metais. O didžioji dalis išeivijos dailininkų nesulaukė nepriklausomybės, juo labiau jos 20-mečio. Nors jie taip norėjo ir tikėjosi sugrįžti į Tėvynę, ir sugrįžo... Deja, ne patys, o tik jų kūryba. „Ars longa, vita brevis“ (pasak Hipokrato, meno kūriniai gyvena ilgiau už kūrėją).

 

Įžengus į pirmąją didžiąją salę, dėmesį atkreipia priešais kabantis didžiulis įžymaus lietuvių dailininko Stasio Ušinsko (1905–1974) įspūdingas kūrinys (pano) „Lietuvos mokykla“. Istorinis pano kabėjo 1939 m. Lietuvos paviljone Niujorke veikusioje pasaulinėje parodoje (iki šiol saugotas Čikagoje, Jėzuitų jaunimo centre). Paveiksle vaizduojami Lietuvos mokyklos laimėjimai per Pirmosios nepriklausomybės dvidešimtmetį. Šios salės šoninę sieną puošia aštuoni Lietuvai daug savo kūrybos dovanojusios dailininkės Magdalenos Stankūnienės abstraktūs spalvingi paveikslai.

 

Toliau eksponuojama lietuvių tapybos klasiko Adomo Varno (1879–1979) istorinė siužetinė drobė „Mindaugo karūnavimas“, tapyta 1951–1955 metais. Šį labai vertingą paveikslą dovanojo kultūros veikėjas Domas Adomaitis Lietuvai jos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga. Lankytojo dėmesį atkreipia labai etnografinis dailininko Jono Šileikos (1883–1960) „Žemaitės paveikslas“ (rašytoja valstietiška apranga), tapytas 1919 m. iš natūros, jai lankantis Amerikoje. Žemaitė – „kaip gyva“. Matyt, rašytoja kūriniu buvo patenkinta, kad jo atviruką siuntė į Lietuvą ir rašė: „Jei negrįšiu į Lietuvą, tai bent mano portretas sugrįš.“ Šis Žemaitės paveikslas pirmą kartą buvo eksponuotas 1957 m. Čikagoje, pirmoje Čiurlionio galerijos parodoje. Šalia rodomi du Antano Rūkštelės (1906–1990) gamtovaizdžiai (dovanoti dukters).

 

Greta matome Adolfo Valeškos „Mindaugo krikštą“. Paveikslą parodai deponavo Švč. Mergelės Marijos Vargdienių seserų kongregacijos vienuolynas (JAV). Dar šioje salėje eksponuota iš imigrantų šeimos kilusios Marijos Mickevičiūtės (1915–2007) sesers Mercedes du paveikslai: „Simbolinė kompozicija“ ir natiurmortas „Geltonos rožės“.

 

Lankytojai pamatys nemažai Adomo Galdiko (1893–1969) piešinių iš albumo „Lietuvos gamtovaizdžiai“, kur dailininkas pavaizdavo savo gimtinės gamtą. Keturių lietuvių klasikų: A. Galdiko, A. Varno, Vytauto Kasiulio (1918–1995) ir Pauliaus Augiaus-Augustinavičiaus (1909–1960) kūrinių dovanojo išeivijos lietuvių kultūrinio gyvenimo organizatorė Marija Remienė.

 

Viena salė skirta įžymaus grafiko Viktoro Petravičiaus (1906–1989) kūrybai lietuviška liaudiška ir religine tematika. Įspūdingas „Kryžiaus kelias“ – 14 stacijų, tapytų 1951 m. Kristaus kančios tema (kristi po kryžiumi ir vėl keltis), matyt, buvo artimas dailininko išgyvenimams. Paveikslai tamsūs, gilūs, dvelkiantys paslaptinga vidine šviesa. (Tai Zinos Morkūnienės dovana.) Maloniai nuteikia skaidrūs, šviesūs Danutės Emilijos Šurkutės Nitecki (g. 1927) gamtovaizdžių ir gėlių paveikslai.

 

Lankytojo dėmesį atkreipia pedagogo ir filosofo Juozo Mieliulio (1919–2009) simbolistiniai siurrealistiniai paveikslai. Žiūrovas, tikiuosi, neliks abejingas žvelgdamas į tapytojo paveikslus, sukurtus karine ir religine tematika. Du paveikslai pavadinti „Veteranų diena“. Čia matome žygiuojančių karių kuopą, kur vietoje galvų – kaukolės su šalmais. Arba „Prometėjo ugnis“, – kaip supratau, aliuzija į atominį amžių. J. Mieliulis buvo Freiburgo studentas, kartu studijavo Karlsrūhės dailės akademijoje. 1950 m. persikėlė į JAV ir ten baigė dar dvi aukštąsias mokyklas, įgijo ekologijos magistro laipsnį. Pats savęs dailininku nelaikė, nebuvo ir aktyvus parodų dalyvis. J. Mieliulis norėjo būti laisvas kūrėjas. Jam buvo svarbiausia kūrinio idėja, ir tai labai akivaizdu žvelgiant į jo kūrybą. J. Mieliulis 2008 m. Čikagoje surengė retrospektyvinę parodą, po kurios 30 savo paveikslų paskyrė Lietuvai, iš jų 21 matome parodoje.

 

Parodoje dvi salės užpildytos dailininko, skulptoriaus Jurgio Šapkaus (g. 1928) kūryba. Įvairiapusis dailininkas kūrė ne tik paveikslus, skulptūras, bet ir vitražus. Salių sienas puošia jo akrilu, akvarele tapyti paveikslai, o centrai užpildyti iš įvairių medžiagų (terakotos, alebastro, bronzos) sukurtomis skulptūromis. Dauguma skulptūrų išauga tarsi iš vientisos masės, bet yra dinamiškos, malonios akiai.

 

Savo kūrybos LDM padovanojo ir garsioji Freiburgo mokyklos auklėtinė Elena Urbaitytė (1922–2006). Dailininkė Niujorke buvo įsitraukusi į naujamadiškus modernius dailės sąjūdžius. „Amerikoje aš susidūriau su abstrakčiu menu ir abstrakčiu ekspresionizmu (...), sukūriau nemažą skaičių tapybos darbų abstraktaus meno įtakoje. Vėliau mano abstrakti tapyba pasuko nauju keliu, įvesdama kontrastingas spalvines plokštumas ir formų judėjimo ritmą“, – apie save rašė pati dailininkė. E. Urbaitytė siekė sujungti tapybą, skulptūrą ir architektūrą.

 

Antrame aukšte eksponuojama po kelis Australijoje gyvenančios Jolantos Janavičienės keramikos ir piešinių, čikagiečių Dalios Šlenienės ir Henrietos Vepštienės keramikos kūrinių. Pirmą kartą eksponuota (buvusių M.K. Čiurlionio galerijos vadovų) Vandos Aleknienės ekspresionistinės abstrakcijos ir Petro Aleksos metaforiškos dažyto medžio skulptūros.

 

Keturias trečio rūmų aukšto sales užpildė Česlovo Janušo (1907–1993) tapyti paveikslai (dovanoti dailininko sūnaus Sauliaus). Č. Janušas buvo Kauno meno mokyklos auklėtinis. Jo, kaip ir kitų amžininkų, kelias per Vokietiją vedė į JAV (nuo 1949 gyveno Niujorke). Dailininko nepaveikė Amerikos meno srovių vėjai, jo nesužavėjo abstraktusis menas. Jis liko konservatyvus. Parodoje matome Č. Janušo paveikslus, sukurtus dar iki pasitraukimo iš Lietuvos ir jau gyvenant užjūryje. Visur ir visada menininką viliojo gamta. Peizažistas tapė ir aliejumi, bet labiau mėgo akvarelę. Dailininko paveikslai suteikia erdvės įspūdį, yra malonūs akiai, tinka papuošti namų interjerą.

 

Paroda įdomi. Joje pareikiama labai skirtingų krypčių menininkų kūryba. Kiekvienas lankytojas suras, kas jam maloniausia, ir pamąstymui pakaks peno. Nepraleiskite progos pamatyti.


„7 meno dienos“ Nr.12 (888), 2010-03-26

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

migle, 2018-05-27 22:54

labai labai idomu
:-D

dekui,, 2010-04-01 11:33

paroda tikrai įdomi ir nematyta. Na, o už normalią jos apžvalgą labai ačiū. Šiuolaikiniai, turi omenyje jaunus dailėtyrininkus, savo mintis taip užkoduoja tarptautiniais žodžiais ir terminais, kad rašo tik patys sau. Ačiū, Onute, rašykite ir daugiau.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti