Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Neformalūs pokalbiai


Apie meno mugę „ArtVilnius ’12“ ir „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų“ Šiuolaikinio meno centre


Monika Krikštopaitytė

Share |
Meno mugės „ArtVilnius ’12“ ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotrauka
Pastarąją savaitę visi, na bent jau tie, kuriems bent kiek įdomi Lietuvos dailė, aptarinėja du įvykius. Abu – dideli ir daugiabalsiai, todėl ir komentarų daug. Prisiminusi seną istoriją, kai apie vieną parodą kalbėjosi Jonas Valatkevičius, pasivadinęs Permanentpain, ir Konstantinas Bogdanas (jaun.) – Constrainedbalance, pasiskolinau jų kontrastingų vaidmenų formatą ir pamėginau sudėlioti daugiabalsius įspūdžius į optimisto ir pesimisto pasisakymus. Šio bei to įterpiau ir nuo savęs.


Optimistas: Tiek daug ir tokio įvairaus meno per trumpą laiką! Čia visi ką nors galėjo sau atrasti. Menas Lietuvoje klesti.

 

Pesimistas: Anaiptol. Pirma, jei abu renginiai būtų diplominiai darbai, tai recenzentas pirmiausiai turėtų pabrėžti, kad nei vieno, nei kito renginio pavadinimas neatitinka turinio. Mugė skelbiasi tarptautine ir dar Baltijos, o dalyvavo tik 11 užsienio galerijų, ir nepasakyčiau, kad labai žinomų ar įsimintinų. 53 lietuviškos, bet be kai kurių svarbesnių. Publika irgi daugiausia vietinė. Jei užklystantis vienas kitas užsienietis leidžia renginiui vadintis tarptautiniu, tai visos mūsų galerijos ir visos jų parodos – tarptautinės. O „Lietuvos dailė 2012“ skamba, sutik, kaip panorama ar apžvalga, na bent įžvalga. 18 parodų, žinoma, nemažai, bet iki Lietuvos dailės – toli toli. Siūlau pervadinti – į „ŠMC dailė“.

 

O.: Bet vis tiek svarbus įvykis ta mugė: žiūrovai ir pirkėjai galėjo viską, kad ir tik Lietuvos, vienoje vietoje pamatyti. Kai kas kai ką įsigijo. Meno vadybininkai apsišvietė. Menininkams gerai. Prašom tau ir panorama. O šių metų „Lietuvos dailė“ – tai iš viso didelis posūkis ir pakilimas: buvo įtraukti ne tik institucijos kuratoriai, menininkai, bet ir kiti norintys! Net tie, kurie kritikos ŠMC negailėjo. Atrodo, Kęstutis Kuizinas stengėsi atsiverti patiems naujausiems meno judesiams, vietiniams reiškiniams. Taip sakant – nuėmė geležinį delną.  

 

P.: Kuizinas tik kaip Poncijus Pilotas nusiplovė rankas – neva, jei viską kritikuojat, tai prašom – patys ir darykit, šekit jums demokratija. Tai pirma. Antra, reikėjo kaip nors įteisinti jaunų-žalių kuratorių pasirodymą. Trečia – jei atvira, dar nebūtinai visi vertingieji puola dalyvauti, nes įsitraukimas vis dėlto ilgalaikių santykių rezultatas. Ši pastaba tinka ir mugei. Potencialūs nepriklausomi vietiniai menotyrininkai-kuratoriai nebuvo čia dar nuo Sorošo laikų, gal ir norėjo dar kurį laiką pasireikšti, bet dabar gal jau ir nebenori. Girdėjau, kad Šapoka principingai atsisakė. Bet ne tiek jį turėjau galvoje, o visos grupės žmonių neišnaudotą intelektą. ŠMC atvirumas pasiūlymams mane irgi buvo nuteikęs optimistiškai, bet rezultatas, kaip pasakė mūsų kolega, gana infantilus. Yra keli įdomūs darbai, džiugina permainų pojūtis, bet neskubėčiau džiaugtis. Galima tik atsikvėpti, kad nustojo užsiiminėti savirefleksija įsimylėjėlio akimis.

 

O kad mugėj ką nors nupirko – labai gerai. Nors galime atspėti, kas nupirko daugiausiai. Ir tada kitas klausimas yra toks – ar norint rengti mugę užtenka kelių pirkėjų? Galiausiai, aš asmeniškai mugėje nepamačiau absoliučiai nieko naujo, kas dar nebuvo rodyta šių metų parodose. Išėjo kažkokia parodų paroda. Beje, ŠMC irgi – viena trečioji parodos sudaigstyta iš jau matytų, kitur rodytų projektų.

 

O.: Mugės, kaip ir aukcionai, nėra naujienų portalas. Čia ir turi būti tai, kas jau turi kainą arba potencialiai ją turės. O be to, ne visi turi laiko ranką ant pulso uždėję laikyti. Kolegoms iš galerijų nėra kada vieniems pas kitus lankytis, bet va mugėje susieina, pasirodo, pasišneka apie aktualijas, pasilygina vienas su kitu. Tai skatina sveiką konkurenciją. Mugė įgauna ir edukacinę funkciją – metinė parodų apžvalga, informacija apie galerijas.

 

Kam kabinėtis prie pavadinimų, juk „Lietuvos dailė“ – tęstinis projektas su intencijomis vengti stagnacijos. Sugeba ir refleksyviai pažiūrėti, kaip anais metais, ir pabandyti ateitį išburti – kaip šiemet. Negi gali viena paroda viską aprėpti... Kokios svarbos institucija, tokie ir pavadinimai. Pavadinimas yra akstinas norėti ten pakliūti. Būkim teisingi – didžioji dalis projektų specialiai parodai parengti. Pavyzdžiui, Marijos Olšauskaitės kūrinys „Aukcionas“ net įvietintas – žmonės galės rungtis ir įsigyti daiktų iš nebenaudojamo ŠMC techninio inventoriaus. Gražu, kad menininkė įsivaizduoja, jog visokie projektoriai neša per jį rodytų kūrinių informaciją. Ne veltui ir Neringa Černiauskaitė su Ugniumi Gelguda gavo visą salę. Įvaldė ją tobulai, augančios įtampos tvarka. Nors man ten truputį per daug Narkevičiaus: ir filmuojant kosminį darželį, ir fetišizuojant erdves, ir traktuojant tarybinę istoriją. Bet jų filmas apie Kalantos kartos žmogaus prisiminimus man labai patrauklus. Kaip kokia odinė striukė iš palėpės – kvepia dramatiškais laikais. Viskas taip estetiška, apgalvota.

 

P.: Įdomu, kam dar, be pačių darbuotojų, gali turėti sentimentalią prasmę ŠMC daiktai? Gaila, kad mugėje nebuvo pabandyta šį inventorių pardavinėti. Dėl Neringos su Ugnium kosminio paviljono sutinku, tai turbūt viena stipresnių parodos dalių. Žaismas estetika kultūrinę intuiciją labai kutena, bet jei lieptų kas nors parašyti apie turinį, tektų suktis Malašausko stiliumi. Duodama scena, o po to jau pats įsivaizduok. Mano supratimu, geriausias „Lietuvos dailės 2012“ darbas yra Aurelijos Maknytės „Videonuoma“, kur perimtas išnykusio kultinio „Eliksyro“ palikimas. Jau vien tai įdomu, o dar, pasirodo, Maknytė metodiškai į videokasetes filmui pasibaigus ir kūrinių buvo prirašiusi. Visai intriguoja Monikos Lipšic paroda „Kolekcininkas“. Viskas paremta tyrimu ir keistų egzempliorių istorijomis, bet kaip prie kolekcijos limpa auskarai, sukurti iš jos teksto, nesupratau. Ar Lipšic yra kolekcionierė? Labai simpatiškas, nes žmogiškas, yra Roberto Narkaus ilgalaikis projektas „Šansai Nr....“ – gali ne tik fantazuoti, bet ir sutikti gyvų žmonių.

 

Manau, kad ir ką darytų tokie impozantiški meno dariniai kaip mugės ar ŠMC, menininkams vis tiek svarbu dalyvauti. Taip ir lipdomos CV. Lietuvos situacija tuo labai įdomi, kad pridaroma įvykių skambiais pavadinimais, o užsienyje niekas ir nesužinos, kad kai kuriais atvejais realus įvykis nesutampa su kataloguose oriai aprašytomis siekiamybėmis.

 

O.: Užsienietis, pamatęs „Lietuvos dailę“, turbūt pagalvotų, kad mes visas jėgas metame į jaunimą arba jauną meną. Beveik romantiška. Labiau įsitvirtinusiomis kartomis, galima sakyti, rūpinasi mugė. Gal užtenka to, kad miestiečiams buvo surengta akių šventė? Girdėjau, kad dalis menininkų gyrė, jog šiais metais dalyviai mugėje nesusispaudę, ekspozicijos erdvios. Ir todėl viskas daug geriau atrodė.

 

P.: Automobilių stovėjimo aikštelės irgi buvo gana erdvios... Dėl sukelto furoro ir kelių įdomių svečių pasirodymo pirmais „ArtVilnius“ metais buvau suabejojusi savo skepticizmu, kad Lietuvai muges rengti dar per anksti. Po šiųmetės mugės liko nebepaslepiamas klausimas – kas galėtų būti jos pirkėjas? Panašu, kad ir galerijos savo galimą pirkėją suvokė be galo skirtingai. Turbūt visi svajojo sulaukti Modernaus meno centro dėmesio, tačiau buvo pasirengę ir prasilavinusio sienų puošėjo tipažui. Galiausiai abiejų renginių funkcija man liko neaiški.

 

O.: Bet reikia, kad kas nors vyktų. Ir taip sunku, turėtume vieni kitus palaikyti, o ne kritikuoti.

 

P.: Žinoma, kad reikia. Bet jei mums taip sunku pažvelgti į save iš šono, gal verta pasikviesti kokių nors garsių kuratorių ar kitokį masalą sugalvoti. Nes dabar kai kurie mugės stendai stačiai priminė vasaros išpardavimą: truputėlis to, truputėlis ano. Gerai jau gerai, buvo kelios lietuvių galerijos, kurios prisistatė kaip šiuolaikinės, o ne tapybos ar fotografijos perpardavėjai. Man atradimas buvo – galerija „Malonioji 6“ – eksponuota instaliaciškai, ryškiai. „AV17“ daugelio buvo pastebėta dėl Nerijaus Ermino voveraitės mastelių ir įprastų daiktų mutacijų. „Artifex“ irgi labiau rūpinosi įtaigiu prisistatymu ir buvo pelnytai įvertinta už tai komisijos, tačiau ar po „Litexpo“ vaikštinėjo nors vienas potencialus Juliaus Balčikonio darbų pirkėjas, drįsčiau suabejoti. Apskritai tos galerijos, kurios aktualiai dirba (be jau minėtų, išskirčiau VDU „101“, „Kairė–dešinė“, „Titanikas“), įdomiai ir atrodė. Įvairovėje chaoso neišvengsi, tačiau iš ko kurti įvairovę, manau – vaisingas klausimas. O ŠMC mažiau akmenų į savo daržą sulauktų turbūt tuomet, jei atsisakytų pretenzijos kalbėti Lietuvos vardu. Tuo užsiima politinės partijos.  

 

O.: Pakalbėti lengva, bet viskas čia atsiremia į pinigų klausimą.  

 

P.: Taigi... Ir kam verta jų duoti. Bet ne tik. Kartais man atrodo, kad tų pasakų (nerealistinių retorinių formuluočių) labiausiai reikia biurokratiniais tikslais. Tikroji konkurencija vyksta ten, kur skirstomi pinigai. Tyliai ir apgalvotai. Mes galime tik įsivaizduoti, kas ir kodėl. Pusė proceso išvis – loterija.

 

O.: Kodėl tau būtinai reikia į viską taip niūriai žiūrėti? Kodėl, pavyzdžiui, Rūta Mikšionienė visuomet rašo įkvėptai, optimistiškai, su azartu?

 

P.: Nes tame laikraštyje blogos naujienos būna kitose rubrikose.

 

O.: Manau, „18-ai parodų“ turėtum dar duoti laiko visiškai atsiskleisti: filmų peržiūros, trečiadienio susitikimai, kur Laima Kreivytė įveda centrui netipiškų vardų. Gal dar pakeis tavo nuomonę.

 

P.: Taip, ir Mikšys dar tėvelių susirinkimą surengs, ten viskas ir išaiškės.

 

O.: Ne tėvelių, o politikų.

 

P.: Koks skirtumas?

 

Parengė Monika Krikštopaitytė


„7 meno dienos“ Nr.27 (995), 2012-07-06

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

Sg5iQD7rR, 2017-03-22 08:36

This was so helpful and easy! Do you have any arilctes on rehab?

zjhrYFPHkAVbJx, 2013-06-11 02:24

siger:Hej Niels JorgenJeg har ftikask alreelde svaret pa dit sporgsmal. Det findes i menupunktet (til hojre): Hjaelp til Excel, sporgsmal 020: Kan man fa Excel til at lave en fremskrivning af et saet af data? Altsa at lave en prognose pa baggrund af de pagaeldende data?Henrik

be komentaru, 2012-07-12 22:39

be komentaru

ok, 2012-07-10 11:07

muges meno labai reikia, ir meno turgaus reiketu...

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti