Iš to peršasi kelios išvados: nors NDG savo svoriu esti be adekvačios konkurencijos, ji dar neturi pastovios publikos. Susiformavusias publikas turi atskiri menininkai ir tai reikėtų įvertinti rimtai. Aišku ir tai, kad savo kūrybinį piką jau išgyvenusios kartos talentai dar nebuvo pakankamai pažinti ir visavertė proga deramai pristatyti kūrybą žmogui (ir jo aplinkai), visą gyvenimą paskyrusiam kūrybai, prilygsta neeilinei šventei, gal net suteikia pojūtį, kad pastangos nenuėjo veltui nei kuriant, nei kovojant už savą valstybę - tai buvo matyti iš susirinkusiųjų jaudulio. Neabejotinai B. Žilytės kūrinių ekspozicija nusipelno atskiro ir atidaus dėmesio, tačiau šį kartą panagrinėkime jaunesnės, nors ir nebejauniausios kartos kūrėjų, vaikystėje varčiusių šios menininkės iliustruotas knygas apie mėlynbarzdį ir į pečių kišamas raganas.

Į „Laisvalaikio, sporto, kultūros“ atidarymą susirinko irgi menininkų bendraamžiai su paklaida jaunesniųjų pusėn. Atėjusiems akivaizdžiai palengvėjo, nes iš pirmo žvilgsnio pasirodė, jog šį kartą menas nebus nei rimtas, nei sunkus, tik spalvotas ir linksmas. Nors kartą. Pagaliau. Ir visai ne...

Paroda pilna beprotybės ir tai yra rimta. Nesakau, kad jie visi (Benigna Kasparavičiūtė, Evaldas Jansas, Jonas Valatkevičius, Gintaras Znamierowskis, Donatas Strogis, Pšemislovas Mikalkevičius ir Algis Ramanauskas) išprotėjo. Nieko panašaus. Ne, tai ne meno terapijos būrelio darbų paroda. Tai ir ne sužaloto genijaus mitą pasibalnojusių kūrėjų sambūvis. Tai veikiau atlapaširdžių ir nelabai ko paisančių žmonių kolektyvinis pasakojimas apie pasivaikščiojimus normalios būsenos užribiais, kultūringo elgesio su tykančia beprotybe formos. Šie apibendrinimai Algiui Ramanauskui netaikomi, jo rankdarbius aptarsiu atskirai.

Šiame pasakojime mano favoritai yra Benigna Kasparavičiūtė ir Jonas Valatkevičius. Abu mažakalbiai, bet kaip reta nuoseklūs ir iš šios kompanijos drąsiausi. Abu jie beprotybę pasitinka išskėstomis rankomis. Keisčiausia, kad stačia galva įsileidus į bauginančius ar patetiškus regėjimus, šie atsitraukia palikdami sveiko proto dvelksmą. Man visuomet rūpėjo tas nematomas žingsnis tarp depresiško dienoraščio ir kūrinio, kuris kažką duoda, o ne tik apkrečia niūrumu. Albertas Camus, Franzas Kafka, Samuelis Beckettas - jie visi buvo sutikę absurdą, panirę į jį ir per rašymą išnėrę. Tačiau neužtenka nebijoti absurdo, mano supratimu, ta patirtis tampa naudinga tik tuomet, kai kažką su ja nuveiki (ar ji su tavim), kai įdedi dvasinių pastangų. Sąmoningumas ir atsakomybė sukuria vertę. Po to visko (absurdo ar beprotybės) iš niekur sugrįžta pojūtis, kad turi teisę džiaugtis. Man regis, tai ir yra svarbiausia santykiuose su sukrečiančiais išgyvenimais.

Ir Jono, ir Benignos darbuose liguistos būsenos privedamos prie virsmo ribos. Nepatogumas pasiekęs ribą lūžta ir tada ateina palengvėjimas. Benigna elgiasi netgi rafinuotai - į vaiskų arsišką peizažą įdeda heroizuotus Lietuvos krepšininkus (tokius, kaip rodo televizijos anonsai prieš svarbias rungtynes). Galvoje ataidi patetiškas reklaminis vieno lietuviško alaus šūkis: geriausia, ką turime... Jauti, kaip virpinamos visos implantuotos ideologinės „lietuvybės“ konstrukcijos. Panašiai kaip mechaniškai spaudžiamos ašaros, nors protas ir priešinasi, tokiuose filmuose kaip „Titanikas“. Apsąli net nenorėdama.

Jonas Valatkevičius irgi nevengia gražių (grynų, ryškių) spalvų, dailių ornamentų lyg iš paauglių sąsiuvinių, užtikrintų simbolių, pavyzdžiui, ugnies. Tačiau, kitaip nei Kasparavičiūtė, kuri be gailesčio „šeria“ mus surogatinių lūkesčių išsipildymu, Jonas pasiūlo disonansą tarp kritinio paviršiaus grožio ir klaikiai spiegiančio turinio. Dailiame interjere, šalia nuostabaus žalumo žmogystos, šaunamuoju ginklu taikančios sau į smilkinį, dar dailiau užrašyta: „Gyvenimas užknisa“ („Life sucks“). Kažkuria prasme jo paveikslų pasaulis turi „aukso vidurį“, toji realybė pilna - kad ir kaip žiūrėsi, joje yra balansas tarp gėrio ir blogio. Galbūt čia ir slypi tas absurdo virsmas į kažką vertinga.

Palyginti su jais, Gintaras Znamierowskis ir Donatas Strogis yra gana nenuoseklūs, nes jų kūriniai perdėm įvairiakalbiai. Abu koketuoja su meno istorijos garsenybėmis, kaunasi: deformuoja ir perinterpretuoja tuos, kuo jau netapsi (ne dėl talento, o dėl istorinių priežasčių). Šie menininkai yra labiau meninių kompleksų specialistai, o ne savivokos tyrėjai kaip kad anie du. Destrukcija mėgaujamasi, meistriškumas klesti, bet pasakojimai padriki ir žiūrovas galiausiai lieka kiek sutrikęs. Jų kūryba reikalauja daugiau laiko ir gal net atskiros parodos.

Evaldas Jansas, neseniai grįžęs prie tapybos ir ją jau parodęs „Vartų“ galerijoje personalinėje parodoje, palyginti su kitais dalyviais (išskyrus Benigną), yra meno lauko senbuvis, tiksliau - nuolatinis dalyvis. Jis irgi drąsiai siūlo tauriosios (kentauras) ir profaniškosios (pripučiama lėlė, Simsonai) kultūrų personažams veikti kartu. Čia „groja“ skverbimosi ir apsinuoginimo instinktai. Kitaip tariant, Janso amplua ir atpažįstamas, ir derantis prie bendro „Laisvalaikio, sporto, kultūros“ kolorito.

Labai džiaugiuosi, kad Algis Ramanauskas turi įtakingų draugų, kurie pamanė, kad būtų verta Algiui parengti personalinę parodą. Dar labiau džiaugiuosi, kad šis susiturėjo ir visa tai išvirto į dabartinę ekspoziciją, kur Ramanauskas rodo vos kelis savo rankdarbius. Populiari televizoriaus kalbančioji galva - Algis Greitai, be abejonės, suveikė kaip reklaminis masalas ir padrąsinantis elementas kitiems dalyviams, bet parodoje rodoma jo namų mados produkcija (avalynė su mėšlina mase, atkartojančia garsius prekės ženklus) yra labai jau pažodiška. Kitaip tariant, Algio Ramanausko kūrybiniai bandymai meno kontekste labai primena tiesmukos raiškos atlikėjo Gaudento Janušo pasirodymą „Eurovizijos“ konkurse.

Apskritai JMVMC yra gana keista vieta - iš pradžių lyg ir žadėjusi tapti daugiafunkciniu kone meno perlu, leidžiančiu žymiųjų meno ambasadorių (kaip Jonas Mekas) ir vietinės kultūros sklaidą, dabar retai, epizodiškai ir nenuspėjamai beatveria duris. Vienas centro kambarėlis skirtas Gugenheimo muziejaus populiarinimui - dar vienam „daug žadančiam“ „svajonių“ projektui, kuris merdinčios kultūros kontekste atrodo kaip reta anachroniškai.

Visą šį meninį vyksmą ir centro organizatorių flirtą su absurdu labai organiškai įrėmina parodos kuratoriaus Kęstučio Šapokos per atidarymą suimprovizuota kalba (ją, ko gero, reikia irgi suvokti kaip meninį veiksmą). Joje dabarties situacija apibūdinama kaip pramonės ir kultūros suklestėjimas, laisvalaikio ir kūrybos namų sąlygomis suvešėjimas. Prie kūrinių ir klausantis šio pasisakymo pro skeptišką šypsnį vis sprūdo žodžiai: „Negaliu patikėti...“. Regis, to iš žiūrovo ir laukta. Vadinasi, viskas pavyko...

„7 meno dienos“ Nr.11 (887), 2010-03-19