Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Kas įsiminė 2010-aisiais dailėje


7 MD

Share |
Marta Vosyliūtė. Instaliacijos „Sekta“ fragmentas. 2010 m.
Paprašėme trumpam sustoti ir peržiūrėjus metų atminties atkarpą pasakyti, kas Jums taps šių metų prisiminimų žymekliais. Užklausimas buvo išsiųstas gana plačiai ir kvietė prisijungi visus norinčius. Dėkojame atsiliepusiems, radusiems laiko tarp šventinių rūpesčių. O Jus, kiekvieną asmeniškai, labai kviečiame pasidalinti savo įspūdžiais ir pastabomis komentarų skiltyje.

Danguolė Butkienė

 

Iš filmų - „Baltas kaspinas“, ko gero, be konkurencijos. Iš knygų turiu paminėti šiais metais perskaitytą Giedrės Jankevičiūtės parengtą „Skulptoriaus dosjė: Vladas Urbanavičius“. Tiesa, knyga oficialiai pasirodė 2009 pabaigoje, bet dėl kažkokių biurokratinių kliūčių jos ir dabar nėra knygynuose, o tikrai gaila - viena įdomiausių pastaruoju metu skaitytų knygų. Norėtųsi, kad ji pasklistų plačiau, nenugrimztų kažkur ir neliktų žinoma tik profesionalams.

 

Patiko A. Andriuškevičiaus knygos pristatymas NDG, o labiausiai iš jo - Giedros Radvilavičiūtės skaitymas (reikėtų ją dažniau parodyti) ir paties Andriušio benefisas.

 

Iš recenzijų - gražūs, plačiai aprėpiantys Agnės Narušytės straipsniai apie vamzdžius ir moters tapsmą. Labai verta dėmesio diskusija „7md“ apie žiniasklaidą ir žodžio laisvę.

 

Parodos - kažkodėl labiau įstrigo didžiosios. Mėgstu retrospektyvas, todėl labai įdomi buvo „Post Ars“ retrospektyva, „Lietuvos dailė 2000-2010: dešimt metų“ ŠMC (nepaisant visų diskutuotinų dalykų), ir NDG Vaitiekūno ir Kairiūkščio (nors norėjosi daugiau paaiškinimų, daugiau kontekstinės informacijos, o ir avangardinio kino peržiūra galėjo būti pakartota kelis kartus per parodą). Dar įdomi buvo tapybos trienalė ŠMC. Iš mažesnių - patiko „Coro colective“ šokiai pagal raides - keista, kad šis darbas neįtrauktas į retrospektyvą.

 

Man patinka provokacijos, todėl pralinksmino Šapokos šokiai, sisiojimai ir visos kitos manipuliacijos. Labai patiko Evaldo Janso paruoštas videopasakojimas apie parodos „Formalizmas: ne sėkmės“ ŠMC atidarymą, nors, sakoma, realybėje atrodė gerokai prasčiau.

 

Buvo nemažai įsimintinų pranešimų konferencijose - ypač apie 10-ąjį dešimtmetį NDG, taip pat feminizmui aktualiomis temomis - „Mano teritorija“ (AICA) ir keli įdomūs paskutinėje, skirtoje sovietmečio dizainui ir architektūrai NDG. Dar įsiminė „Meno klubo“ suorganizuota kelionė į Londoną (į „Frieze“ ir ją lydinčias parodas) - tai labai praplečia šiuolaikinio meno suvokimą.

 

Bet norėčiau pasakyti ir apie neigiamus dalykus, kurie įsiminė - tai padidėjęs intelektualų verkšlenimas: simptomiškas Dainiaus Razausko straipsnis „Šiaurės Atėnuose“. Šiuo atveju esu L. Jonušio pusėje. Neramu ir dėl apklausose išryškėjusios labai sustiprėjusios visuomenės sumaterialėjimo nuostatos, kai nuperkamos dešros kiekis svarbiau už demokratiją. Jaučiu labai stiprią intelektualų anarchijos „madą“, susipriešinimą su valstybe, kaip prievartos aparatu, pamirštant, kad valstybė - tai mes visi, o laisvė - tai suvoktas būtinumas, kaip sakė dabar vėl beatgyjantis Karlas Marksas.

 

Pasigendu konstruktyvesnio intelektualų mąstymo ir aktyvesnės pozicijos, platesnio žvilgsnio aprėpiant problemas ir bandant keisti, pozityviai konstruoti viešąją erdvę, o kartu ir bandymo diskusijose įsiklausyti į kito poziciją. Apskritai jaučiu tokių diskusijų stoką. Manyčiau, kad redakcijos dažniau galėtų prisiimti šį provokacinį vaidmenį inicijuojant bei moderuojant diskusijas, o kartu siekti, kad jos neliktų be tam tikro apibendrinimo, kad diskusijų gale būtų pasiektas tam tikras susitarimas, konsensusas, kad tai nebūtų tik pasišnekėjimas. Turiu pasakyti, kad platesniu požiūriu dažniausiai pasižymi išeivijoje susiformavęs žvilgsnis - Griniaus, Almeno (spalio mėn. „Valstybės“ žurnale apie demokratiją). Dažniau reikėtų prisiminti Kavolio tekstus - jie galėtų skambėti kaip kamertonas tokiose diskusijose.

 

Redas Diržys, psichodarbininkas (menininku vadintis man gėda)

 

Dar prieš metus konstatavus buržuazinės kultūros krizę netgi fantazijos srityje bei praktinių jos grandiozinių formų įgyvendinimo kolapsą VEKS'o ir „tūkstantmečio paminėjimo“ programų pavidalu, šiemet niekas net nekūrė jokių iliuzijų. Ir tai buvo akivaizdu. Galbūt buvo galima tikėtis mažųjų kultūrinių formų regeneracijos, jaunosios kartos manifestacijų, nes tam buvo labai parankus metas, bet nebuvo net to užuominų. Atvirkščiai, pasireiškė visi visuotinės kultūrinės krizės požymiai bei desperatiškos kultūrinių operatorių pastangos juos pridengti.

 

Politiniame lygmenyje jokių poslinkių nesimato - visos bylos, iškeltos stambioms 2009 m. kultūrinio lauko aferoms tirti, yra sėkmingai vilkinamos Generalinėje prokuratūroje. Ją akivaizdžiai palaiko visos aukščiausios šalies valdžios institucijos. Kultūros ministro pakeitimas, kaip ir galima buvo tikėtis, šioje srityje atliko „numuilinimo“ funkciją. Ministro rengtos ir propaguotos Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės tėra rinkos kapitalizmo mašinos (kryptingai skeliančios visuomenę į turtingą elitą ir skurdžius) propagandos ruporas. Kad menininkai nešiauštų kailio ir toliau tarnautų sistemai joje dalyvaudami bei ją aukštindami („menas mus išlaisvins“, be kultūros „žvėrėsime toliau“ ir pan.), jie buvo pamaloninti privilegijomis - valstybė apmokės PSD tuo metu, kai jie neturės kūrybinių užsakymų. Atvirai laisvę kaip privilegiją įvardina ir filosofas Arvydas Šliogeris savo paskutiniame interviu, fašistiniu žargonu atsiribodamas nuo visų purvinų plebėjų ir iškeldamas save patį aukštai virš jų galvų. Galima teigti, kad 2010 m. Lietuvos kultūroje yra metai, kai menininkai galėjo apsispręsti, ar laižys subines aukštesniajai klasei, ar paskirs savo veiklą laisvės paieškoms. Ir jie tai daugiau ar mažiau sąmoningai padarė.

 

Meninės edukacijos srityje įsitvirtina autoritarizmas, kurio tikslas - visuotinė žmogaus priklausomybė nuo nekvestionuojamų kultūrinių klišių. 2010 m. „perlas“ - naujųjų vidurinio mokslo bendrųjų ugdymo programų dailės mokymo versija. Jos autoriai - švietimo sistemos funkcionieriai, kuriems talkino vizualaus meno specialistai ekspertai: galerininkė Ramutė Rachlevičiūtė ir prof. Jonas Gudmonas. Programoje teigiama, kad nuo šiol pedagoginį išsilavinimą turintis mokytojas paruoš visomis meno istorijoje žinomomis išraiškos priemonėmis disponuojančius mokinius, kurie ne tik gamins meno kūrinius, bet ir organizuos jų pristatymą, pardavimą bei sugebės juos kritiškai vertinti sociopolitiniame kontekste. Akivaizdu, kad dailės akademijos nebereikės išvis, nes šiandieniniai kasmet vis labiau išsigimstantys dailės akademijos magistrantai savo sąmoningumo lygiu neverti net batų raištelių užrišti tokiems naujiesiems meno supermenams. VDA kryptingas neoliberalistinis angažuotumas jau šiandien rodo savo vaisius - du magistrantai broliai A. ir R. Gataveckai šiemet gynėsi savo baigiamąjį darbą Alytuje - tai buvo kserokopijos prieš tai kažkurioje Vilniaus galerijoje eksponuotų „originalų“, kurie kritikos buvo išliaupsinti. Kodėl kopijos - jie taip ir nesugebėjo paaiškinti, bet priminė, kad jie socialiai pakilo nuo žemiausios socialinės klasės į švytinčią buržuaziją... ir tai nebuvo ironija... ir tai geriausia, ką šiuo metu akademija gali pasiūlyti... šnekėkim atvirai - VDA yra suburžuazinimo instrumentas.

 

Pati meno sistema šiemet deklaravo savo galutinio subiurokratėjimo stadiją - paskutinio dešimtmečio dailės apžvalga ŠMC padėjo tašką, tarsi suvokdama save esant vienintele istorifikaciją garantuojančia institucija. Tai pirmoji tokio pobūdžio paroda, kai joje dalyvaujantys menininkai neturėtų didžiuotis savo dalyvavimu joje, nes patys atrodė kaip pilka propagandinė patrankų mėsa. Sveikinu Kęstutį Šapoką, sugebėjusį griežtai atsisakyti dalyvavimo šiame farse ir taip sudariusį precedentą žlugdyti establišmentą ateityje.

 

Šiais metais viduriniosios kartos menininkai susizgribo savo pačių suistorinimu. Vienas įspūdingesnių - Ernesto Parulskio komentaras, paaiškinantis (net ir sau pačiam), kad jis jokiu būdu nebuvo joks „Žalio lapo“ garsiausios akcijos dalyvis, bet geriausiu atveju daiktus panešiodavo, nes taip viską atsimena generalisimus Gediminas Urbonas...

 

Kultūrinė kritika ir žiniasklaida jau senokai nebeįgali savikritikai ar platesnei, gilesnei kultūrinei revizijai - akivaizdžiai ieškoma kaltininkų anapus sistemos (dažniausiai kalti tampa politikai ir neišprususi tauta, liaudis). Jau įprasta, kad kontrkultūriniai tekstai savaitraščiuose nebespausdinami. Išimtis - žurnalas „Kultūros barai“, kuriame, išsivalius nuo kelių užsisėdėjusių autoritarų, atsirado ir gaivaus oro. Viską išguldžiau ne todėl, kad tai yra minėtina švenčių proga, o todėl, kad tai keistina jau kitais metais.

 

Danutė Gambickaitė

 

Dar vaikystėje motina į parduotuvę išeinančiam tėvui įteikdavo raštelį su pirkinių sąrašu, kuriame dailia rašysena gulėdavo išraityti žodžiai: „NUPIRKTI: juodos duonos, sausainių, aliejaus, kokių nors vaisių, ūkinio muilo (to brangesnio), „bonukso“ ir KAŽKO TOKIO. „Kažko tokio“ motina dažniausiai išryškindavo apvedžiojusi raides keletą kartų, taip pat kelis kartus įsakmiai pakartodavo sukeldama tėvui tikrą pasimetimo ir nevilties priepuolį.

 

„Kažkuo tokiu“ gali būti viskas - įvykiai, reiškiniai, parodos, personalijos etc., svarbu, kad sukeltų stiprias ir retai kada artikuliuotas emocijas, reakcijas: stiprų norą, trauką ar atmetimą (viena gali staigiai pakeisti kita). Šiuo konkrečiu atveju, kai reikia artikuliuotai išdėstyti, kas šiais metais labiausiai įsiminė, „kažkas tokio“ vartojimas man pasitarnauja kaip šiaudas, už kurio galiu griebtis, idant neįklimpčiau į labai naujų, atmintyje dar „neišrūgusių“ prisiminimų liūną. „Kažkas tokio“, kas įsiminė šiais (praėjusiais) metais, man buvo: polemika parodos „Lietuvos dailė 2000-2010: dešimt metų“ tema. Įsiminė ir pati paroda, juk gavau galimybę gyvai pamatyti nemažai geriausių darbų, iki tol matytų tik kataloguose. Gyvas dialogas su vienu ar kitu iliustracijoje regėtu, bendrakursiams pirštu baksnotu meno kūriniu negali nesukelti katarsio. Kauno kino festivalis, nes nustebino įdomia ir gera programa. Paroda „Milijonas ir viena diena“, nes panašios parodos Lietuvoje dar nebuvo. Paroda „Durys atsidaro? Baltarusių menas šiandien“, nes tai baltarusių šiuolaikinio meno paroda Vilniuje. Giedrės Mickūnaitės atminties kultūros kursas, nes įkvėpė ir atitiko tas aktualijas, problemas, kurios pastaruoju metu man vis kirbėjo, padėjo jas aiškiau artikuliuoti ir sau, ir kitiems. Naujųjų medijų festivalis „Transmediale“, nes praplėtė akiratį. LUNI, nes įdomus aktyvių žmonių projektas. „Formalizmas“, nes juokinga, kad ir kaip negražu juoktis iš „nesėkmių“.

 

Raminta Jurėnaitė

 

Išskirčiau K. Kuizino kuruotą parodą ŠMC apie Baltarusijos dailę ir NDG tik ką užsidariusią videodarbų parodą „Milijonas ir viena diena“.

 

Ignas Kazakevičius

 

Gyvu reagavimu į svarbesnius Lietuvos meno įvykius labiausiai įsiminė Kęstučio Šapokos tekstai kultūrinėje spaudoje. Įsiminė savo provokacine retorika, sveika agresija, derančia su logiška argumentacija. Taip pat įsiminė Šapokos bandymai peržengti tradicinės recenzijos formatą tiek tekstinėmis manipuliacijomis, tiek vizualinėmis interpretacijomis (jo ir Benignos Kasparavičiūtės paroda ŠMC).

 

Dar įsiminė ŠMC kuratorių kuruota paroda „Lietuvos dailė 2000-2010 m.“ Ji jau iš anksto buvo pasmerkta polemikai. Pati paroda, deja, nepasižymėjo įspūdingais kūriniais, ekspozicija ar naujomis taktikomis. Tačiau ji akivaizdžiai pristatė Lietuvos kuratorinės scenos lauką, šio dėmesio koncentracijos taškus, institucinio kuravimo galią, Lietuvos šiuolaikinio meno formavimosi „dėsnius“.

 

Laima Kreivytė

 

Įsimena asmenybės, ne titulai. Alfonsas Andriuškevičius - nutolęs, bet atkakliai stovintis. Giedra Radvilavičiūtė, padėrusiom akim žvelgianti į praplaukiančius akvariumus ir grąžinanti citatas į gyvenimą - be kabučių. Nes gyventi citatoje gali būti taip pat patogu, kaip senamiestyje. Giedrė Jankevičiūtė, iš metafizinio siaubo sukuravusi parodą „Po raudonąja žvaigžde: Lietuvos dailė 1940-1941“ Istorinėje LR prezidentūroje. Artūras Raila, per Ugniaus Gelgudos gynimus apibendrinęs, kad kriminalinio peizažo ištakos glūdi krikščioniškoje dailės tradicijoje. Agnė Narušytė, išvertusi „Nuobodulio estetiką“ ne tik į anglų kalbą, bet ir į 3D (NDG). Elona Lubytė, kurios energijos ir įkvėptumo užtektų dar trims „Moters laiko“ parodoms.

 

Institucinės veiklos efektingumo, akiračio platumo ir renginių daugiaplaniškumo prasme 2010 m. nepralenkiama tapo Nacionalinė dailės galerija - kaip atviras kūrinys (kartu su komanda). Tokia tarsi nepatogi vieta tapo magnetu, pritraukusiu pačius įvairiausius visuomenės sluoksnius. Meno procesų decentralizacija įgavo naują pagreitį: vis daugiau įdomių projektų surengiama ne pagrindinėse meno institucijose. Galima paminėti „Kultflux“ platformą, atviras „Fluxus ministerijos“ dirbtuves ir trumpalaikius „Independent Drawing Gig“ pasirodymus, atskirus „Kairės-dešinės“ projektus, kai kurias Jono Meko vizualiųjų menų centro parodas (kuruojamas Kęstučio Šapokos), „Titaniko“ salėse vykusias Puipos, Valiaus, Skačkausko, Jaunojo tapytojo prizo ekspozicijas, Valentino Klimašausko projektą „Jei tu žinai, kad čia yra ranka“, išsibarsčiusį po skirtingas nebūtinai meno ir ne tik Lietuvos institucijas. Vis dažniau įdomių parodų reikia važiuoti žiūrėti į Kauną, Klaipėdą, Šiaulius.

 

Gal jau bendrauju su vaiduokliais - man pasirodė (?), kad krizės metais pradėjo stiprėti profesinis kultūros žmonių solidarumas. Nepaisant aštrių debatų - o gal būtent dėl jų. Nes, pasak Ernesto Laclau ir Chantal Mouffe, demokratinė visuomenė veikia ne atsisakydama konfliktų, o nuolat juos persvarstydama. Todėl išoriniai ir vidiniai ŠMC debatai apie institucijos politiką ir prioritetus yra svarbi šiuolaikinio meno savirefleksijos dalis. Taigi ir paroda „Lietuvos dailė 2000-2010“, ir jos kritika gali tapti teigiamų pokyčių katalizatoriumi formuojant naują, jau ne monopolistinį identitetą. Ir tai, kad didžių vardų ir egzotikos ilgesį keičia domėjimasis kaimynais (šiuolaikinio baltarusių meno paroda), yra geras ženklas.

 

Negalima nepaminėti ryškiai ir naujais rakursais atsivėrusių menininkių: Laisvydės Šalčiūtės, vaizdais ir veiksmais įrodžiusios, kad nekaltybė - nepakankama, o intymumas - politiškas; Kristinos Inčiūraitės, sukūrusios konceptualų pilnametražį filmą „7 nuodėmės“, ir Lauros Garbštienės, kurios „Filmas apie nežinomą menininkę“ pelnė net du svarbius Oberhauzeno trumpo metražo filmų festivalio apdovanojimus. Martos Vosyliūtės tapyba, kaip urbanistinė kritika, taip pat nusipelno atskiro dėmesio. Kaip ir Andriaus Zakarausko metatapyba, ryjanti savo pačios išnarą, susuktą į amžinybės k(u)odą.

 

Knygos - Orhano Pamuko „Nekaltybės muziejus“ ir Griseldos Pollock „Encounters in the Virtual Feminist Museum“. Svarbi ne tik man, bet ir visai Vidurio ir Rytų Europos dailės istorijai knyga - Bojanos Pejič parengta „Gender Check Reader“. Pagaliau galėsim ne tik žiūrėti, bet ir skaityti vieni kitus. O kad skaitymo ir rašymo refleksai neatbuktų, daug nusipelno „7 meno dienos“ ir „Artnews.lt“.

 

Monika Krikštopaitytė

 

Iš pozityvių iniciatyvų labiausiai įsiminė turas po ŠMC - paskutinės minutės ekskursija po parodą „Lietuvos dailė 2000-2010“, įvykusi spalio 29 dieną. Čia nesamdyta gidė Laima Kreivytė vietoje įprasto burnojimo pasiūlė savo, papildytą Lietuvos dailės dešimtmečio versiją.

 

Metų menininke tituluočiau Laurą Garbštienę, ne dėl to, kad užsienyje pastebėjo ir tada pagaliau vietoje įvertino, o dėl kūrinių. Įkvepia „Architektūros [pokalbių] fondo“ paskaitų, susitikimų ciklas, organizuojamas Julijos Reklaitės, - dėl savo atvirumo ir imuniteto vietiniams galių stumdymo paistalams.

 

Šiais metais daugiausiai malonumo ir įdomumo man teikė personalinės parodos: Andriaus Puipos, Rimtauto Gibavičiaus, Povilo Ričardo Vaitiekūno, Žygimanto Augustino, Inos Budrytės, Henriko Natalevičiaus, Kęstučio Grigaliūno, Birutės Žilytės, Arūno Vaitkūno, Mindaugo Navako, Martos Vosyliūtės, Eglės Kuckaitės, Laisvydės Šalčiūtės, šeimyninio Benignos Kasparavičiūtės ir Kęstučio Šapokos dueto ir kt.

 

Vertinga Giedrės Jankevičiūtės kuruota paroda Kauno istorinėje prezidentūroje „Po raudonąja žvaigžde: Lietuvos dailė 1940-1941 m.“ mane atvedė prie Józefo Mackiewicziaus knygos „Kelias į niekur“ („Aidai“, 2009 m.), parašyta ypač sodria kalba, verčiančia regėti vaizdus lyg gyvus. Su malonumu linkčiodama kikenau skaitydama A. Andriuškevičiaus „Vėlyvuosius tekstus“, ypač esė „Melas yra labiau“.

 

Nebuvo nė akimirkos atokvėpio tarp juoko ir ašarų žiūrint Radu Mihaileanu filmą „Koncertas“ Skalvijos kino teatre.

 

„Kaunas Jazz“ programoje įsiminė pianisto Gonzalo Rubalcabos (Cuba, JAV) koncertas Vilniuje ir keistas sumišimas matant, kad kuo jautriau jis skambina, tuo daugiau žmonių iš salės išeina. Tai dar vienas pavyzdys, kad gero meno reitingais nepaskaičiuosi.

 

Elona Lubytė

 

Įsiminė Istorinėje LR Prezidentūroje Kaune Lietuvos okupacijos 70-osioms metinėms paminėti skirta paroda „Po raudonąja žvaigžde: Lietuvos dailė 1940-1941 m.“ (veikia iki 2011 m. liepos mėn.), kuratorė Giedrė Jankevičiūtė, architektė Julija Reklaitė. Svarbi ir aktuali, įtaigiai publikai pristatyta paroda skatina naujai pažvelgti į dailėtyros baruose menkai tyrinėtą Lietuvos istorijos tarpsnį bei persvarstyti XX a. antrojoje pusėje okupacinėje aplinkoje susiformavusius ir šiandien aktualius politinės galios, kūrybinės laisvės, tarnystės ir atsakomybės klausimus.

 

Papiktino Tado Gutausko miesto okupacija paminklais. Kurdamas Baltijos kelio ir Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečiui skirtą „Laisvės kelio“ paminklą Vilniuje (2010, arch. Saulius Pamerneckis), jis sėkmingai pasinaudojo smūgine prekybos agento taktika, ciniškai įtraukė asmenis, siekusius įamžinti savo laisvės troškimą į memorialinių plytų pirkimo akciją, kurios ilgalaikę investicinę grąžą tvirtino paminklo idėją reklamavę publikos numylėtiniai Andrius Mamontovas, Algirdas Kaušpėdas, Marijonas Mikutavičius bei atidarymo ceremonijoje susirinkęs Lietuvos politinis elitas. Pritaikęs neįgyvendintą Lukiškių aikštės „Laisvės“ paminklo projektą (2008, arch. Rolandas Palekas) naujiems tikslams, plastiniu ir prasminiu požiūriu sukūrė nepavykusį, prastą kūrinį. Juk naujosios Lietuvos nepriklausomybės laisvės atgavimas siejamas su Berlyno sienos griovimu, o ne naujų sienų statymu! Panašu, kad viešųjų ryšių, komunikacijos, o ne meninių sprendimų galia pasitikintis autorius nutarė susirungti su kelis dešimtmečius Maskvą baisiomis stovylomis puošusiu Zurabu Tserateli. Artėdamas prie centro, priešais Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką jis pasirengęs pastatyti Juozapo Kęstučio Patamsio (1939-2007) kūrinį „Žinia“, 1987-1988 m. kurtą kaip skulptūrinę kompoziciją „Žaibas“, turėjusia tapti sovietmečio energetikų miesto Sniečkaus simboliu, ir vėl skirdamas ją Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečiui. Ir, kaip jau įprasta, atlikti tai be viešo projekto svarstymo bei pasitelkiant ženklią valstybinę subsidiją: Vyriausybė šiam projektui jau atseikėjo per 360 000 Lt. Kad skaičių kalba būtų aiški, priminsime skaitytojams, kad nacionaliniams dailės muziejams 2003-2008 m. per metus iš Valstybės biudžeto šiuolaikinės dailės kūrinių įsigijimui buvo skiriama po 100 000 Lt, o prasidėjus ekonominiam sunkmečiui bei 2009 m. duris lankytojams atvėrus Nacionalinei dailės galerijai ši subsidijų programa uždaryta!

 

Paminėtini klausimai - ar menininko portfelis naujosios „Fluxus ministerijos“ ministrui Artūrui Zuokui yra tik naujas gelbėjimosi ratas politinėje kovoje už valdžią Vilniaus mieste? Ir koks projekte dalyvaujančių jaunųjų menininkų santykis su Lietuvos politinio gyvenimo aktualijomis?

 

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

 

Kaip žinia, įsimena ne vien tai, kas patinka. Patyrinėjus atmintį, išaiškėjo, kad patikę įsiminę įvykiai vis vien nusveria nepatikusius įsiminusius įvykius.

 

1. Kaip reiškinys įsiminė aktyvus jaunų menininkų parodinio gyvenimo kraustymasis į įvairias apleistas fabrikines erdves (iš pradžių geležinkelio stotis, vėliau Tauro alaus gamykla, duonos fabrikas ir kt.). Anot Eglės Juocevičiūtės, „meilė griuvėsiams“.

 

2. Prieštaringas „Fluxus ministerijos“ įsikūrimas, gausi ir neartikuliuota veikla.

 

3. Neįgalaus Jono Meko vizualiųjų menų centro lankomumas tais atvejais, kai Šapoka surengia ten kokią parodą, kitaip sakant, Meko centro virtimas Kęstučio Šapokos centru. Patinka ir šis ironiškas reiškinys, ir būtent toks jo įvardinimas, kuris priklauso Aistei Paulinai Virbickaitei.

 

4. Kad jau apie Virbickaitę, tai visai mėgstu jų su Ignu Kazakevičiumi inicijuotą projektą „Kritikos maršrutai“ kaip gal ir ne visada įdomias, bet iš esmės teigiamas pastangas paskatinti meno decentralizacijos procesus arba bent kiek išjudinti tarpmiestinę „kraujo apytaką“.

 

5. Nacionalinėje dailės galerijoje vykusi tarptautinė konferencija „Modernizacija. XX a. 7-8 dešimtmečių Baltijos šalių meno, architektūros ir dizaino kontekstai“. Ypač Ernesto Parulskio pranešimas apie kramtomosios gumos troškimo fenomeną sovietmečiu. Tai, kad ištisa karta ją lupdavo nuo šaligatvių ir toliau kramtė išmirkę cukruje, ateityje turėtų tapti mokslinių tyrimų objektu.

 

6. Alfonso Andriuškevičiaus knygos „Vėlyvieji tekstai“ pristatymo vakaras Nacionalinėje dailės galerijoje ir jo metu Giedros Radvilavičiūtės skaityta kalba. Tik vaikystėje buvau patyrusi tokį klausymo malonumą kaip tąvakar.

 

7. Parodos „Vytautas Kairiūkštis ir jo aplinka“, „Moters laikas. Skulptūra ir kinas“, „Milijonas ir viena diena“ Nacionalinėje dailės galerijoje, nes tai rimtos ir geros parodos. „Lietuvos dailė 2000-2010: dešimt metų“ Šiuolaikinio menocentre su visa diskusijų virtine ir turbūt daugiausiai būtent dėl jos.

 

8. Giedrės Mickūnaitės „Atminties kultūros“ kursas, nes davė atsakymus į visus klausimus.

 

Sigita Maslauskaitė

 

Negalėčiau išskirti labiausiai įsiminusios publikacijos, kūrinio, projekto ar pranešimo, nes į internetinį „7md“ puslapį užsuku ne tada, kai noriu kažką reikšminga sužinoti, bet tada, kai pasiilgstu draugų ir noriu pažiūrėti, kas vyksta Lietuvos vaizduojamojo meno pasaulyje. Skaitau Erikos Grigoravičienės, Laimos Kreivytės, Monikos Krikštopaitytės, Paulinos Eglės Pukytės, Giedros Radvilavičiūtės, Kęstučio Šapokos straipsnius.

 

Dar galėčiau štai ką pridurti - kai apima netikrumo jausmas ir kai noriu įsitikinti, kad 20 Lietuvos laisvės metų yra ir 20 Lietuvos meno laisvės metų, skaitau Giedrės Jankevičiūtės knygą „Skulptoriaus dosjė: Vladas Urbanavičius“, užsuku į Modernaus meno centro internetinę svetainę (www.mmcentras.lt) ir atsiverčiu „7 meno dienas“.

 

Agnė Narušytė

 

Kai mintyse perbėgu šiuos, dar nepraėjusius, metus, žybteli štai tokie dalykai: Algirdo Šeškaus paroda ir dvi knygos - atverti praeities būsenų archyvai. Dvi knygos: Alfonso Andriuškevičiaus „Vėlyvieji tekstai“ ir Giedros Radvilavičiūtės „Šiąnakt miegosiu prie sienos“ - abi tapo „parankinėmis“; viena guli ant mano darbo stalo, o kita - virtuvėje. Gintautas Trimakas, su kurio kūryba šiemet susipažinau išsamiau, rašydama (dar nepabaigtą) straipsnį ir kartu kabindama parodą. VDA Fotografijos ir medijos meno katedra, kuri tapo keistai sava, dalyvaujant savianalizės procese.

 

Eglė Rindzevičiūtė

 

Iš renginių labiausiai įsiminė Lucindos Childs, Solo Lewitto ir Philipo Glasso šiuolaikinio šokio performansas „Dance“ Vienoje, „Tanzquartier“, kuris įtikino, kad būtų kvaila nustoti domėtis šiuolaikine kultūra, kad yra kūrėjų, kurie vis dar gali priblokšti naujumu ir kokybe. Ironiška, nes menininkai - savo srities šulai dinozaurai, o Childs šią choreografiją sukūrė 1979-aisiais. Fantastiškai lengva ir skaidri elektroninė muzika, neapsakomo grožio minimalistinė choreografija, gyvi šokėjai, šokantys su vaizdo projekcijos šokėjais. Užsisvajojau apie naktinį klubą, kur šoktų gyvi ir holografiniai žmonės.

 

p.s. labai gera recenzija: http://www.villagevoice.com/2009-07-15/dance/lucinda-childs-philip-glass-and-sol-lewitt-dance-at-bard-s-summerscape/

 

Prisipažinsiu, kad tik šiemet perskaičiau Thomo More'o „Utopiją“ (1516), knygą, kuri, mano nuomone, yra visai ne apie utopijas, o apie diskursyvines socialinės ir politinės kaitos strategijas. Principas, kai visuomenės ir valstybės santvarkos reformos šaukiamasi aprašant svetur esančią santvarką, dominuoja viešosiose diskusijose apie kaitą ir praėjus beveik penkiems šimtams metų. Neįtikėtinas intelektualinio modelio atsparumas laikui.


„7 meno dienos“ Nr.46 (922), 2010-12-24

Versija spausdinimui

Komentarai

eGlhrwgqtgZjCMoAhJO, 2013-06-10 09:23

Super jazzed about gettnig that know-how.

SjVhzzREXRZpHJkk, 2012-01-08 16:53

Sharp thkining! Thanks for the answer.

jlmTxcgfByQIOyaqa, 2011-06-24 03:55

It was dark when I woke. This is a ray of sunisnhe.

Vilkas, 2010-12-31 14:38

mmcentras. lt/?id=25&lang=lt

Elona +, 2010-12-31 14:34

gutauskas ir fluxus ministerija tikrai neskaniausi patiekalai vilniaus kultūros meniu

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti