„Sližys savo figūrose sujungia secesinį grakštumą bei eleganciją su ekspresionistišku šaržu“, - rašė Alfonsas Andriuškevičius. Tapyboje iš tiesų galima aptikti secesijos atspindžių, sumišusių su miestietišku kiču ir manieringomis pozomis.

Tapydamas Sližys kaip milžiniškame herbariume suklasifikavo „spektaklio visuomenę“ - vaidinančią sau ir kitiems. Prismeigė smeigtuku margaspalves personas svaigulio akimirką - dauguma Sližio paveikslų veikėjų yra užsimerkę arba labai mažomis akelėmis, tokių net banaliausias eiliakalys nepavadintų sielos atspindžiu. Žmonės, vėliau apsigyvenę jų rūšį apibūdinančiame žurnale, dar iki „Žmonių“ atsiradimo buvo įamžinti „aukštuomenės“ metraštininko. Sližio tapyba - kreivas visuomenės veidrodis, išryškinantis slepiamas ydas. Prie to prisidėjo ir Andriuškevičiaus minėta ironija.

Tačiau piešiniuose ornamentus keičia tuščia lapo erdvė, teatrališkumą - intymumas. Dažnai matome tik vieną figūrą - apsisiautusią ar besimankštinančią. Piešiniuose atsiskleidžia ne tik menininko pastabumas, bet ir rankos lengvumas - taip tobulai katės išsilenkimo judesį kartojančią žmogaus figūrą į vieną liniją galėjo suvesti tik didelis meistras.

Žiūrint į piešinius atsiskleidžia Sližio kūrybai būdingas egzistencinės vienatvės ir tuščių visuomeninių ritualų konfliktas. Tik šį kartą matome jį ne pro kreivą veidrodį, kaip tapyboje, bet tarsi iš kitos pusės. Grynesnį, skaudesnį. Tai ypač tai išryškėja žiūrint į dviejų figūrų kompozicijas. Sližys neabejotinai išlieka ryškiausiu prigludusių figūrų meistru - jos šoka, bučiuojasi, guli, mylisi. Tapybos „prestižas“ reikalavo ironija ir ornamentais dangstyti artumo ilgesį, o piešinyje lengviau įkrist į patalą kaip pusnį, sapnuojant bendrą sapną.

Ši Raimundo Sližio piešinių paroda suteikia retą galimybę pamatyti „dienoraštinę“, asmeniškesnę jo kūrybos pusę. Kasdienybės estetikos (atsitiktiniai popieriaus lapai, kur glamžymas, plėšymas, taškymas tampa kūrinio dalimi) ir Rytų kultūroms būdingo lengvo prisilietimo jungtis suteikia gurmanišką žiūrėjimo malonumą. O melancholiški ir kartais ironiški personažai čia atskleidžia menininką ne tik kaip įdėmų stebėtoją, bet ir kaip jautrų as-meninių dramų gyventoją.

Į parodos atidarymą susirinko Raimundo Sližio bičiuliai, kolegos, talento gerbėjai ir personažai. Jie pripildė galeriją „žmogiškuoju turiniu“, kuris toks svarbus Sližio darbams.

Net ir nedalyvaujant autoriui, publikos akistata su savimi įvyko. Praeities laikas (eksponuojami darbai sukurti 1973-1984 m.) virto dabartimi. Simboliškai prie kinematografinės „sudabartinimo“ akcijos prisidėjo Sereikiškių parko varnos, it Hitchcocko paukščiai aptemdžiusios pavasarėjantį Vilniaus dangų.

„7 meno dienos“ Nr.11 (887), 2010-03-19