Lygiai taip pat nutiko ir su Kazio Varnelio namais-muziejumi. Jie buvo pernelyg arti, kad būčiau nuėjusi ten anksčiau. O gal prie grubios išsilavinimo spragos atsiradimo prisidėjo ir ankstesni nusivylimai Lietuvos muziejais, nors naujai atsidariusieji - Nacionalinė dailės galerija, Bažnytinio paveldo muziejus - vienas po kito drastiškai keičia padėtį. Kita vertus, senieji muziejai savo senumu jau darosi naujaip įdomūs. Prieš kelerius metus negalėjau atsižavėti Kauno karo muziejaus etiketažu (išrašyti kiek banguojančiu dailyraščiu žaliu flomasteriu) arba Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje taip perdažytais eksponatais, kad nė paprasčiausio gandro neįmanoma pažinti. Egzotiška, bet be paaiškinimų apie specifiką beveik nebuvo ką rekomenduoti.

Kazio Varnelio namai-muziejus pranoko visus mano lūkesčius ir nustebino dėl daugelio dalykų. Pirmiausia - pastatas. Iš išorės toks nepretenzingas, su vienu jaukiu įėjimu atrodė mažutis ir buvo baugu, kad pateksi į pernelyg intymią aplinką. Užėję drauge su keliais ekskursantais į vidų, patekome į nesibaigiančių tarpusavyje susisiejančių kambarių labirintą. Antrai lankymosi valandai tekant, erdvės niekaip nėjo į pabaigą, jų, regis, tik daugėjo. Pradėjo imti neviltis, kuri apninka geruose dideliuose muziejuose, kad nebepajėgsi visko priimti, o dar taip norėtųsi. Erdvės čia antgamtiškos (Hario Poterio mėgėjai privalo apsilankyti vien dėl jų) ir turi labai įdomią istoriją, siekiančią 1608 metus, kai dar priklausė Vilniaus miesto pirklių brolijai.

Antra - ekspozicija. Be neįtikėtinai gausaus klasikinio Varnelio (8 deš.) darbų rinkinio, kurį lengvai atpažįstame kartkartėmis vos keliais vienetais pasirodantį bendrose parodose ar leidiniuose, galima pamatyti ir vėlesnių kūrinių, kurie yra visai kitokie. Nors raiškos minimalizmas ir motyvų abstraktumas išlieka, formos - nebe grynai geometrinės, o turinčios gamtos aptakumo. Tapysena nebe preciziškai (lyg ne ranka daryta) pereinanti nuo vienos spalvos į kitą, o kur kas goslesnė. Žinoma, gestiškų potėpių tikėtis nė neverta. Vėlyvasis Varnelis, regis, grįžta prie savo mokytojo Stasio Ušinsko perduotų principų – sintetinti formas iki pirminių geometrinių figūrų. Aišku, visa tai perfiltruodamas per savo kūrybos patirtį. Vėlyvosiose kompozicijose, kaip ir geometrinėse, dažniausiai veikia tik dvi spalvos, ritmas išlieka svarbus, bet kur kas daugiau vietos atsiranda tuščioms erdvėms.

Man absoliučiais favoritais išliko klasikiniai virtuoziški Kazio Varnelio darbai. Jų galėjau prisižiūrėti į valias, iki katarsio. Na ir kas, kad dalis jų išdėstyta siauruose koridoriuose (ir todėl gerai nepasiduoda apžiūrėjimui), už tai ima ir atsiranda unikalios sąšaukos su erdve. Pavyzdžiui, ant vienos sienos - tikras didžiulis radiatorius, o ant kitos priešais - analogiškų formų ir spalvų drobė priverčia net šoktelt suabejojus savo sąmonės įgalumu ir dar kartą patvirtina, kad trūkumus įmanoma paversti privalumais.

Ne mažesnę ekspozicijos dalį sudaro Kazio Varnelio įvairių šalių ir istorinių laikotarpių dailės ir taikomojo meno kūrinių, žemėlapių, knygų rinkinys. Tegu istorikai ir kolekcionieriai ginčijasi, kas ten itin vertinga, kas mažiau, bet tai yra įdomu pirmiausia kaip instaliacija. Kaip pasakoja besidominčius po ekspoziciją lydintis, aprodantis ir įdomiai pasakojantis menotyrininkas Vidas Poškus, visi muziejuje esantys eksponatai yra sudėlioti, gal tiksliau būtų sakyti - instaliuoti, paties Kazio Varnelio. Savo paties muziejuje gyvenančiam menininkui rūpi ne chronologija, o objektų tarpusavio dermė. Kai kurie kambariai atrodo kaip mažos parodėlės, kai kurie - kaip kolekcionieriaus svetainė ar darbo kambarys, studija, biblioteka.

Trečias dalykas, kuris maloniai nustebino ir apie kurį jau šiek tiek užsiminiau, yra ta neapčiuopiama riba tarp namų ir muziejaus. Tarsi ir žinai, kad esi muziejuje, vis dėlto kai kur jautiesi lyg svečiuotumeisi Varnelio namuose. Ko gi stebėtis? Juk jau ant durų parašyta - namai-muziejus. Neįprasta, bet labai jauku. Tiesioginis kontaktas su menu padeda į jį geriau įsijausti ir negali likti svetimas, paskubom tylomis nužingsniuoti lyg gatve kaip kokioje oficialioje galerijoje, kur darbuotojai labiau primena užprogramuotas saugumo videokameras, o ne tikrus žmones.

Čia besidarbuojantis Vidas Poškus, regis, sugeba idealiai (geranoriškai, profesionaliai, taktiškai ir autoriaus, ir žiūrovų atžvilgiu) pristatyti Varnelio namus. Lygiai kaip ir erdvėse sunku susivokti, kur baigiasi namai ir prasideda muziejus, taip ir Vido pasakojimuose nelengva atskirti, kur baigiasi darbas ir prasideda bičiulystė. Nuostabiausia, kad išlaikant profesionalumą išsaugomas žmogiškas santykis. Ir nereikia kaupti konteksto iš daugybės šaltinių. Visas kontekstas vietoje. Ką Varnelis skaito, kas patraukė jo akį, kur gyvena, ką kūrė, pokalbių nuotrupos. Kartais gali tik balsą nugirsti, o jei pasiseks - ir patį susitikti.

Būtina pridurti, kad tai neabejotinai aukšto lygio kūrybos muziejus, kurį galima drąsiai rodyti patiems išrankiausiems žiūrovams. Kolekcija pristato ne tik puikų menininką, bet ir turi savų įdomybių. Oficialius apibūdinimus palieku enciklopedijoms ir proklamacijoms, o iš savo pusės galiu pasakyti tik tiek, kad Kazio Varnelio namus-muziejų patirti daugiau negu verta. Nustebsite taip pat, kaip ant nosies aptikę ilgai ieškotus akinius, o gal ir labiau.

„7 meno dienos“ Nr.7 (883), 2010-02-19