Monika Krikštopaitytė: Dar 2006 metais į tarpdisciplinininkų internetinį puslapį rašei apie keistą jaunų menininkų būvį, kai nebeaišku, kaip užsiimti ta savivadyba, nes ŠMC nebetrykšta tokiomis galimybėmis jauniems, kaip pirmu savo gyvavimo dešimtmečiu bendradarbiaudama su stambias finansines injekcijas teikusiu Soroso šiuolaikinio meno fondu. Tuo tarpu kitur kuruojamos parodos daugiausia rūpinasi savo koncepcijomis ir labiau nuteikia kompromisams nei principingumui. Ar dėl tos erdvės ir galimybių stokos ir „susidėjai" su Jono Meko vizualiųjų menų centru? Kaip vertini šią erdvę apskritai?

Kęstutis Šapoka: Tada nebuvau iki galo nuoširdus, nes kalbėdamas apie „visus" jaunus menininkus labiau galvojau apie save ir savo sumišimą. Aišku, manau, kad nemažai jaunų šiuolaikinį meną kuriančių (ar manančių, kad kuria) menininkų tuo metu panašiai jautėsi ar jaučiasi iki šiol. Dabar jau žinau, kaip reikėtų užsiimti ta „savivadyba", bet, savo nelaimei, supratau, kad neturiu tam reikiamų savybių ir, svarbiausia, noro.

O dėl Meko centro, tai iš dalies esi, Monika, teisi. Susidėjau todėl, kad pasitaikė galimybė vėl išlįsti kaip menininkui Vilniuje, savo gimtajame mieste, su kuriuo ir kurio meno scena save (ne)sieju. Tik reikėtų patikslinti, kad ne aš asmeniškai susidėjau, o tam tikroms aplinkybėms susiklosčius Jono Meko vizualiųjų menų centras, jei neklystu, per Jurgą Barilaitę, kreipėsi į Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungą su pasiūlymu laikinai bendradarbiauti. Taip atsitiko, kad kaip tik tuo metu buvau oficialiai priimtas į LTMKS ir nejučia įsitraukiau į tą bendradarbiavimą, susidėjau, kaip sakai. O į visus institucinius, politinius aspektus, peripetijas, zuoko, guggenheimo etc. intrigas nesigilinau. Girdėjau ir sarkastiškų pastabų, skepticizmo iš pagrindinių meną reprezentuojančių institucijų atstov(i)ų, bet šiuo atveju yra tūkstančiai „už" ir „prieš". Apie tai galbūt plačiau galėtų pakalbėti LTMKS pirmininkas ar šios sąjungos senbuviai.

M. K.: Man asmeniškai JMVMC yra viena keisčiausių vietų menui rodyti. Šis centras yra tarsi kosminis laivas, apie kurį lyg ir girdėjom, bet niekas jo nematė, nors jis neva veikia jau metus. Tai paaiškėjo, kai pradėjau kolegų klausinėti, kaip jį rasti. Pasirodo, beveik niekas nėra čia buvęs. Per JMVMC atidarymą niekas iš mūsų (menotyrininkų, kitų aktyvių meno dalyvių, išskyrus svarbiausių institucijų veikėjus) pakvietimų negavo, o laisvai įeiti nebuvo galima. Atidaryme dalyvavo pasipuošę žmonės, kurie turbūt nei anksčiau, nei po to kojos nekėlė į galerijas. Kitas psichologinis barjeras, kuris neleidžia man ten eiti, yra kaina. Visi vienodai gana brangiai turi mokėti už įėjimą. Kodėl? O kas apie juos rašys? Per metus šiai vietai skirtų publikacijų vietinėje spaudoje galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ar tai būdinga normaliai veikiančiai meno eksponavimo vietai? Nemanau.

Galų gale pati vieta - tarp prabangiausių parduotuvių - yra kažkokia konfliktiška. Lyg „seksšopas" zakristijoje. O gal tai labai postmodernu?

K. Š.: Ši vieta ir man priminė kosminį laivą. Jame buvau vos kartą, kai buvo eksponuojama Jono Meko kolekcija, rodomi jo filmai. O su psichologiniais barjerais aš asmeniškai neretai susiduriu ir lankydamasis kitose meną reprezentuojančiose institucijose, todėl nemanau, kad JMVM centras yra arogantiškesnis už kitus. Be to, ŠMC bilietas kainuoja 8 litus, todėl ir ten einu tik gerai pagalvojęs, ar nebūsiu skaudžiai apgautas, sumokėjęs tokią man didelę sumą. Reikėtų atsižvelgti į daugybę niuansų. Prabangios parduotuvės, manau, nė kiek netrukdo, man asmeniškai tokia aplinka net patrauklesnė, patinka dar ir tai, kad JMVMC yra kitoje miesto dalyje nei meno galerijų ir institucijų konglomeratas. Apskritai, nemanau, kad aplinka nėra labai svarbi. Norėčiau, kad ir „Akropolis" turėtų ką nors panašaus.

M. K.: Jei jau nuspręsta pasinaudoti suteikta erdve, tai nuspręsta. Galų gale kažkur einama dėl asmenybių, o ne dėl vietos, nebent ji būtų itin specifiška ir tai kaip nors išnaudota. Aš ėjau pažiūrėti tavo darbų dar ir todėl, kad buvo žadama, jog pasisakys Tojana Račiūnaitė ir Nerijus Milerius. Kokios jų mintys tau buvo svarbios? Gal buvo įžvalgų, kurioms ypač pritari ar nepritari? Galbūt kuri nors replika labai keičia tavo buvusi požiūrį ir meninius tikslus?

K. Š.: Iš tiesų, Tojanos Račiūnaitės ir Nerijaus Mileriaus, žinoma, ir visų kalbėjusių ir uždavusių klausimus, mintys, pastabos man buvo labai naudingos, nes privertė į kai kuriuos dalykus pažvelgti kitu kampu. Ko gero, tiek Nerijus, tiek Tojana, kaip teoretikai, mano kūriniuose pastebėjo įvairius teksto ir vaizdo santykius. Kai kur, anot Tojanos, net kiek per daug tiesmukus ir todėl sunkiai iškoduojamus. Apskritai išgirdau nemažai kritikos. Diskusija netgi kiek priminė peržiūras VDA Tapybos katedroje. Bet, manau, tai labai gerai, nes mano, kaip menininko, „reitingas" yra gana žemas (arba jo iš viso nėra), ir tai leido esantiems salėje laisviau reikšti mintis, diskutuoti, nesivaržyti. Jei būčiau koks nors labai tituluotas menininkas, tai turbūt lietųsi trafaretinės pagyros ir interpretacijos. O šiuo atveju pokalbis visą laiką krypo į diskusinius, probleminius aspektus, kuriuos ir aš pats mėgstu žvejoti kitų menininkų kūryboje.

M. K.: Pats nemažai rašai ir, spėju, daugybė žmonių pirmiausia tave laiko menotyrininku. Kaip suderini šias dvi veiklas? Galbūt yra kokie nors itin svarbūs bendri principai?

K. Š.: Šių veiklų niekaip specialiai nederinu. Abi veiklos man yra natūralios ir teikia pasitenkinimą. Jų nemistifikuoju, todėl ir nekuriu kokių nors „bendrų" ar „skirtingų" principų. Žinoma, gebėjimas tobulai kalbėti abiem plastinėmis kalbomis yra malonus. Tiesa, man pačiam netikėta, kad pradėjęs kaip menininkas pastaruoju metu profesionaliai dirbu būtent menotyros, t.y. dailės kritikos srityje, o kaip menininkas, nors ir kuriu intensyviai, esu marginalas (įsivaizduoju, kaip kai kurie skaitytojai jau keikiasi - „ką jis čia paisto, tas kvailys?!"). Nors tai turi ir savotiško žavesio.

Ko gero, tai labiau susiję ne su vidiniu pasauliu, bet su meno ir menotyros derinimo problemomis viešajame sektoriuje. Pastebėjau, kad kai pradėjau aktyviau reikštis dailės kritikoje, mano menininko „karjera", beveik ir neprasidėjusi, visiškai sustojo. Tam turėjo reikšmės, žinoma, ir tai, kad reikia paskirstyti laiką, o buvo periodų, kai tekstams skyriau beveik visą energiją. Kita vertus, mūsų vietiniame kontekste toks dvilypumas nėra įprastas - kartais neiškenčiu ir ką nors pakritikuoju, pastebiu kokius nors probleminius, diskusinius aspektus, užuot pagyręs, ieškojęs teigiamų pusių ir gilių prasmių. Todėl natūralu, kad ir tarp koleg(i)ų meninink(i)ų, ir koleg(i)ų menotyrinink(i)ų ar kurator(i)ų atsiranda kreivai žiūrinčių ir t.t. Šia prasme nesu labai patogioje padėtyje, nes tokia „dvikalbystė" tam tikruose kontekstuose gali virsti rimta profesine kliūtimi.

M. K.: Mano supratimu, tavo kūrinys „Nuo sutemų iki aušros", sukurtas pagal Roberto Rodriquezo siaubo filmą, kur surenki viešų žmonių atvaizdus iš tokių žurnalų kaip „Žmonės" bei panašių, užtamsini jiems akis paversdamas juos vampyriškomis būtybėmis, būtų idealiai tikęs šioje vietoje. Kodėl jo čia nerodei?

K. Š.: Šį projektą kelis kartus siūliau ŠMC „Geltonos linijos" ciklui, bet juo nesusidomėjo. Siūliau ir JMVMC, bet ir čia jis buvo atmestas arba „atidėtas" ateičiai. Manau, Meko centrui toks projektas atrodo kiek pavojingas, nes jame kaip „zombiai" figūruoja daugelis pramogų verslo atstovų, net dabartinis Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas. Jei netyčia kiltų koks nedidukas sąmyšis... Galiausiai kreipiausi į kol kas atvirų visoms šiuolaikinio meno iniciatyvoms Klaipėdos dailės parodų rūmų kuratorių ir įgyvendinome šį projektą Klaipėdoje. Žinoma, norėjau ir norėčiau jį parodyti ir Vilniuje, bet neradau nė vienos „skylės". O per Klaipėdos dailės parodų rūmus, kaip juridinį asmenį, gavome lėšų iš Kultūros rėmimo fondo katalogo leidybai, galimybę profesionaliau paruošti projektą. Tiesa, viena Klaipėdos spaustuvė, leidusi projekto „katalogą", išėmė savo logotipą iš rėmėjų puslapio dėl šventos ramybės.

M. K.: Labai džiaugiuosi, kad kūrinius, kuriuos pristatei JMVMC, žiūrėjau namie, nes jie visi yra labai trikdantys. Pirmasis „Jean-Claude van Gogh" (2005) trikdo asmeniškumu, nes visą filmą grubiai plūstasi senas žmogus, o kamera laksto sienomis lyg pasimetęs žvilgsnis. Kiti glumina dėl ciniškumo ir niurkymo į nepatogias būsenas, tokias kaip klaikių paveikslų kabinimas ir nepakeliamas gražbyliavimas per parodų atidarymus, liesų vaikinų fantazijos apie būsimus raumenis, šlapinimasis skaitant nesuvokiamą tekstą. Dar kiti stumia į nepatogią padėtį dėl savo komiškumo: per sveikinimų koncertą pranešėja nė nemirkčiodama Kęstučiui

Kuizinui linki smagaus jubiliejaus, o po to paleidžiamas iškrypėliškas (to nė neįtariant) muzikinis grupės „Žentai" klipas arba tu negrabiai šoki atseit pagal Alfonso Andriuškevičiaus tekstą... Ar galima sakyti, kad tyčia ieškai nepatogių, net (mazochistiškai) žeminančių patirčių bei prasilenkiančių reikšmių?

K. Š.: Aš ir pats jaučiausi kiek nejaukiai toje videoperžiūroje, todėl pasislėpiau kamputyje už kolonos ir paslapčia tamsoje stebėjau žiūrovų reakciją, šiek tiek gėdydamasis ir kartu patirdamas savotišką malonų kutenimą pilvo apačioje. Turbūt šiuos mano kūrinius ir reikia žiūrėti vienam ar vienai, bent jau siaurame draugų ar šeimos ratelyje, kamerinėje ar kambario aplinkoje, su taure vyno rankoje. Šie kūriniai nėra skirti masiniam žiūrėjimui, šurmuliui, bet kontempliacijai, pabuvimui su savimi (visomis prasmėmis). Jie savotiškai ir stumia į nepatogią padėtį, ir kartu skatina atsiverti, išlaisvėti, nebijoti atviriau reikšti savo jausmų, nežaboti natūralių kūno poreikių. Štai aš, anot vieno seno komentaro internete, dar besimokydamas Vilniaus dailės akademijoje, nevengdavau pasivolioti savo ir svetimose išmatose. Ir tokia praktika man labai padėjo geriau pažinti save (ir kitus, be abejonės), įsiklausyti į vidinę ir išorinę kūno kalbą.

Filmas „Jean-Claude van Gogh" yra artimiausias videomenui, be to, turbūt jausmingiausias. Gal todėl labiausiai ir patiko daugeliui peržiūroje dalyvavusių žiūrovų. Sveikinimas Kęstučiui Kuizinui labiau pabrėžia mano paties menkystę, bet „Žentai" yra tobula dvasinė perversija, moralinis iškrypimas ir man teikia didžiulį tiesioginį pasitenkinimą, sublimaciją visomis prasmėmis.

Videošokį pagal Alfonso Andriuškevičiaus straipsnį „Dailės kritika keičia funkcijas" inspiravo, regis, prieš gerą dešimtmetį ar dar anksčiau Gintaro Šepučio sukurtas videošokis pagal Andriuškevičiaus eilėraščius. Šiame, beje, formaliai nepriekaištingame videodarbe Andriuškevičius už kadro skaito savo eilėraščius, matome dar ir tekstinį jų variantą, o visa tai šiuolaikiniu šokiu interpretuoja/improvizuoja šokėja. Konceptualus rezultatas - manieringas, beprasmiškas ir patetiškas. Tai aš tiesiog poeziją pakeičiau rimtu straipsniu, bet videošokį išvaliau nuo tiesioginės sąsajos su įkalbamu ar ekrane perskaitomu tekstu, o palikau tik pradinę idėją ir gerokai perdėtą rimtumą, pretenzijas, iš esmės paprastesnėmis priemonėmis išryškindamas tai, kas išryškėja Šepučio filme prieš jo valią. Ir šis aspektas kaip tik užkliuvo kalbant apie teksto ir vaizdo santykį, prasmių persisluoksniavimą, tik man rūpėjo, kitaip nei Šepučio eksperimente, ne vienos plastinės kalbos vertimas kita, interpretacija, bet tavo minėtos prasilenkiančios prasmės - kvailokas absurdas, gimstantis iš perdėtai rimtų intencijų. O šiaip, iš tiesų, ieškau dingsčių smulkiems, kiek žeminantiems, mazochistiniams, bet gyvybei nepavojingiems potyriams, anot taiklios vieno profesoriaus pastabos - mažytėms mažytėms, niekingoms regresijėlėms. Meno praktika tam puikiai tinka.

M. K.: Mano supratimu, visi darbai, išskyrus pirmąjį, galėtų būti įvardyti kaip Lietuvos meno lauko situacijos kritikavimas, konstatavimas. Treniruoklių salėje zujantys vaikinai primena pasimetusius jaunuosius menininkus, užstrigusius fantazijose apie didį meną; talentingas žmogus su 6 numeriu pažymėtais marškinėliais kabina naivaus baltarusių menininko „šedevrus"; ŠMC direktorius „garbstomas" lyg koks patriarchas; „Videošokyje" šaipomasi ir iš videomeno, ir iš šiuolaikinio šokio situacijos; „Sapne ir konvencijoje" lietuviška menotyra prilyginama nusišlapinimui. Ar pataikiau interpretuodama?

K. Š.: Na, iš esmės taip, pataikei. Po minėtų mano videokūrinių peržiūros, per jų aptarimą, diskusiją iškilo šiokių tokių keblumų, nes daugelis žiūrovų, nors pasakė daug įdomių ir vertingų dalykų, pastabų, vertinimų, vis dėlto „perskaitė" tuos kūrinius kiek neadekvačiai. T.y. jie ėjo aplinkkeliu ir stengėsi rasti tuose filmukuose (arba videoperformansuose) daug gilių prasmių, nors pagrindinis jų perskaitymo raktas buvo tiesmukumas ir idiotiškumas - savotiškas smūgis pagaliu per makaulę. Daugeliui perdėtas rimtumas arba pseudorimtumas atrodė kaip tiesioginis rimtumas, todėl natūralu, kad daug kūrinių pasirodė nepavykę, nedvasingi, seklūs, tuščiai „šokiruojantys". Puikiai suprantu ir Evaldą Jansą, ir Tojaną Račiūnaitę, kurie kolegiškai pakritikavo kai kurias „nepavykusias" vietas ar principus. Kai kurių mano video darbų forma iš tiesų artima Evaldo filmams ir pasaulėžiūrai, bet Evaldas yra iš tos kartos, kuri į kūrybą ar kūrybos objektą žiūri kur kas rimčiau - jei jau dvasingumas, tai solidus ir turintis daug poteksčių, jei jau kritika, tai rimta ir dramatiška. Net ironija kiek kitokia - aiškesnė, kryptingesnė, t.y. turinti daugiau nesumeluotų jausmų. Prisiminiau, regis, kažkurio rusų kuratoriaus vartojamą „lietuviško jausmingumo" terminą kalbant apie Janso, Narkevičiaus, Rakauskaitės kartos meną, nors, atrodytų, reikėtų kalbėti apie R.P. Vaitiekūną, A. Kurą, M. Skudutį... Arba prisiminkime beveik pusvalandžio trukmės nuogo Peterio Lando videošokį. Tai dramatiška, egzistencialu - Camus, Sartras ir taip toliau... Man taip rimtai neišeina, deja (arba laimei).

O kai toje neva kritikoje jau gyvena ją pačią iš vidaus naikinantis sarkazmo ar parodijos kirminėlis, natūralu, kad Evaldui, turinčiam savo supratimą, tai atrodo įtartina, nenuoširdu, nes nebeaišku, kas čia kritikuojamas ar koks konkrečiai objektas „transcenduojamas". Pavyzdžiui, Evaldui užkliuvo videošokio dalis, kurioje „šokėjas" staiga trumpam lyg šmėkla susidvejina. Toks formalus intarpas, žinoma, iš karto nurodo į kažkokias neva dvasingas prasmes ir interpretacijas, nors tame videošokyje šis intarpas pasitelkiamas kaip grynų gryniausia, sąmoningai triviali videomeno ar šiuolaikinio šokio vaizdavimo klišė, nuvalkiota konvencija.... Na, galima daug postringauti. Noriu pasakyti, kad ir į Lietuvos meno ir menotyros lauką, tiksliau, į meno ir menotyros virtuvėje dominuojantį pretenzingumą ir susireikšminimą galima pažvelgti mano subjektyviu kūrinių kampu ir, manau, toks požiūris, nors ir gal kiek šaržuotas, nėra labai jau klaidingas. Blogiausia, kai imamas piršti - pasitelkus tą pačią menotyrą - koks nors vienas, tendencingas ir neretai iškreiptas pasaulėvaizdis, meno ir menotyros įvaizdis.

M. K.: Kartais tavo meninės strategijos atrodo kaip paaugliškas maištas, bet, turiu pripažinti, labai tikslus. Kaip manai, ar tolesnis tavo domėjimosi laukas plėsis, ar liksi ištikimas institucinei kritikai?

K. Š.: Sakyčiau, kad net ne kartais. Tik paskutinius porą metų tos, pavadinkim, „strategijos" tapo dar radikalesnės, tiesiogiai imituojančios paauglišką maištą, sakyčiau - „bukos ir bukesnės". Banalumo, nuvalkiotų prasmių rankiojimu domėjausi visą laiką, ta kryptimi dirbu ir toliau, nes dažnai nuo lietuviško meno dvasingumo ir jausmingumo ar dailės kritikos postringavimų šiomis temomis, dar pridedant keistoką institucinę situaciją, misijas, kurias neva pasiaukojamai atlieka pagrindinės, didžiosios mūsų meno institucijos, vemti verčia. Tai, žinoma, nereiškia, kad negerbiu ir nevertinu koleg(i)ų meninink(i)ų ar dailės kritik(i)ų, kuratorių darbų.

Be to, nevadinčiau savo „strategijų" taip skambiai. Visi peržiūroje rodyti kūriniai, kad ir kaip tai banaliai skambėtų, kurti savo malonumui - ne projektams, ne parodoms (galbūt menamiems projektams), asmeniniam, kaip tu sakai, mazochistiniam pasitenkinimui - ir niekada nėra pakliuvę į tokį institucinį kontekstą, kuriame galėtų būti suprasti kaip institucinė kritika. Juo labiau kad visuose kūriniuose lygiai tiek pat tyčiojuosi ir iš savęs, gal net labiau iš savęs. Na, gal tik sveikinimas ŠMC direktoriui yra kiek aiškesnė kritinė (ir savo atžvilgiu) nuoroda, bet šis sveikinimas sėkmingai buvo parodytas ŠMC TV laidoje, taigi pati institucija jį prarijo, suvirškino ir nė neatsirūgo. Tik dabar, kai mes tarpusavyje kalbamės, taip sakant, „struktūruojam" tuos kūrinius, „įvedame į diskursą", staiga jie atseit įgauna rimtas kritines funkcijas.

Kita vertus, kad ir kokie tie kūriniai atrodytų dirbtini ir perdėtai deklaratyvūs, visi jie gimę natūraliai iš mano gyvenamos aplinkos, socialinės padėties, profesinės patirties ir daugelio kitų situacijų, todėl jie paradoksaliai yra nesuvaidinti, taigi - tikslūs. Juos kurdamas žinau, ką ir kaip noriu pasakyti. Žinoma, tai pasakyti galbūt galima ir kitais formaliais būdais.

Kita vertus, nežinau, ar tolesnis domėjimosi laukas „plėsis", jei sutiktume su tavo klausimo potekste, kad dabar jis vis siaurėja. Dažniausiai prisiekę avangardistai tampa aršiausiais stagnatoriais, nors nesu avangardistas. Galbūt jei situacija kardinaliai pasikeistų ir tapčiau labai populiarus, institucijų graibstomas, proteguojamas menininkas, turbūt jau būtų sunku vadovautis tokiomis „pankiškomis" strategijomis, kokias esu pamėgęs šiuo metu. Ko gero, tada sukčiau Deimanto Narkevičiaus keliu ir kurčiau didį, dvasingą meną. Jaučiu, kad turiu potencijos ir prasmingiems, gražiems darbams nudirbti.

M. K.: Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Monika Krikštopaitytė

„7 meno dienos“ Nr.2 (831), 2009-01-16