Su minimalia atranka joje dalyvavo 89 autoriai, eksponuojantys po vieną ar du darbus. Atrodo, kad tokių renginių meninė bendruomenė laukia, o šiemet padvigubėjęs dalyvių skaičius liudija, kad siekiant ką nors pozityvaus nuveikti reikia dalyvauti meno procesuose. Ypač svarbi buvo parodos organizatorių nuostata priimti į parodą ir ne sąjungos narius, taip atveriant jiems ne tik galerijos, bet ir sąjungos duris.

Į parodos atidarymo ceremoniją gausiai susirinkę menininkai ir svečiai vos tilpo mažose galerijos erdvėse, grūstis ir kvapai nuteikė ne itin smagiai, bet viltingos parodos organizatorių kalbos skambėjo optimistiškai: šis gyvenimo nelepinamų menininkų kūrybinis susitikimas yra svarbus ir ne paskutinis, laukiama, kad jis atneš kūrybinių rezultatų, o krizės, mokesčių augimo, pensininkų, jaunų kūrėjų išgyvenimo sunkmetis neužsitęs. Sveikintina demokratinė parodos rengėjų nuostata, kuri „visiems dalyviams suteikia teisę pamatyti savo darbus bendrame kontekste, juos aptarti, įtraukti visuomenę į aktyvų kultūros dialogą". Deja, mažose salių erdvėse darbai neteko jiems būtino ekspozicinio savarankiškumo ir ne visi autoriai galėjo džiaugtis galimybe pamatyti savo darbus deramai išeksponuotus.

Tokios apimties parodą įsivaizduoju Šiuolaikinio meno centro salėse - o dideli formatai ir erdvė puikiai tiktų atsiskleisti XXI a. pradžios Vilniaus tapytojams. Tačiau Dailininkų sąjunga jau netenka vilčių įsiprašyti į ŠMC sales, ir nors ten kelis mėnesius veikiančiose parodose lankytojų beveik nėra, ši puoselėjama šiuolaikinio meno erdvė išlieka geidžiamiausia šių dienų dailininkams.

Entuziastams, pasiryžusiems puoselėti savitą kūrybos kalbą, nesiekiantiems „tapybos mirties", nebijantiems tradicinės tapybos raiškos, vis dar besirūpinantiems tapybos meistryste, kalbos skaidrumu, kompozicija, koloritu, piešinio ekspresija ir niuansais, tenka nemažai paplušėti, kol surandama galimybė darbus išeksponuoti parodose.

Vis dėlto abejoju apžvalginių parodų nauda ir reikalingumu. Jų sankloda ir turinys šiandien atrodo senstelėję - jei lygintume su pirmosiomis lietuvių dailės apžvalginėmis parodomis - jos siekė įtvirtinti lietuvišką nacionalinį identitetą XX a. pradžioje, o prieškario Lietuvos dailininkų sąjungos narių apžvalgos buvo skirtos atrasti profesionalumą, modernumą, individualumą. Šios parodos rengėjai, atsisakę bendradarbiavimo su dailėtyrininkais, parodą sėkmingai suorganizavo, tačiau parodos kokybės neprognozavo.

Parodą apžiūrėjau tris kartus ir, prisipažinsiu, pirmą kartą žvelgiau į ją santūriai. Tačiau vėliau, supratusi parodos rengėjų pastangas atrasti optimaliausią sprendimą, nusiraminau ir pradėjau ieškoti man patikusių autorių ir darbų. Ieškojimų nuotaikos įkvėpta tikrinausi, kokiais kriterijais vadovaudamasi vertinsiu darbus. Ieškojau drąsių ir savitų, šokiruojančių meninių sprendimų. Ta radinių skalė vis plėtėsi. Vieniems tapyboje svarbios žanrų ribos: įgyvendintos aktualios bendražmogiškos idėjos, neatsisakant figūrinių kompozicijų (V. Marcinkevičius, R. Balinskas, G. Zokaitis, A. Stasiulevičius, V. Žukas); perteikti kūno formų grožis ir drama (R. Bliuj, V. Tomaševičius); stebima gamta, perkuriama jos įvairovė ir spalvos (L. Zdanavičienė, G. Riškutė, A. Giedrimas, G. Vitartaitė), kiti gilinasi į sudėtingas fantazijas, situacijų paieškas (H. Natalevičius, M. Furmanavičiūtė). Egzistencines prasmes dauguma anksčiau išvardytų autorių supranta skirtingai, todėl net subtiliausios užuominos liudija apie savitos, individualios raiškos puoselėjimą (A. Vozbinas, Ž. Jasutytė).

Parodos rengėjų užmojis parodyti visų autorių, panorusių dalyvauti parodoje, darbus tapo ir parodos bėdų priežastimi. Salių erdvės optiškai sumažėjo dėl kūrinių gausos, mažų formatų, suspaustų kūrinių eksponavimo dviem eilėmis arti vienas kito.

Parodą pavadinčiau nuosaikia, gal net tradiciška. Parodos rengėjų principas - „parodyti šiuo metu kuriančių Vilniaus tapytojų tendencijas, stilių ir išraiškos priemonių įvairovę" realizuotas. Įvairovė neperžengia klasikinio modernizmo ribų. Nuo plastinio minimalizmo, monochrominio kolorizmo, konceptualaus fotorealizmo, ekspresionizmo, kolorizmo iki abstakcionizmo ir siurrealizmo. Džiaugiantis spalvų gausa ir kūrybinio proceso įvairove, labiausiai pasisekė atsiskleisti ir būti pastebėtiems didesnio formato, po du darbus pateikusiems autoriams.

Akivaizdu, kad norinčių tapyti yra labai daug. Galinčių tapyti yra mažiau. Nors daug galinčių tapyti vilniečių tapytojų parodoje išvis nedalyvavo. Ar tai buvo informacijos stoka? Ar Dailininkų sąjungos prestižas sumenko? Bet be trūkumų neapsieita - kai kurie kūriniai eksponuojami taip, kad norint pamatyti jų etiketes tenka susilenkus ieškoti po laiptais.

Parodoje išryškėjusį kūrybingumą, skirtingų kartų akcentus, naujus, netikėtus sprendimus, fantazijos ir meistrystės proveržius fiksuočiau keliolikos autorių akcentavimu. Rizikuodama būti subjektyvi, savo pačios atradimų džiaugsmą ir dėmesį skirčiau šiems autoriams: V. Žukui - už raiškiai artikuliuotą tapybos plastiką; V. Jevdokimovui-Karmalitai - už nuoširdžią ir gaivališką tapybą; H. Natalevičiui - už individualios siurrelistinės kalbos dvasingą puoselėjimą; L. Liandzbergiui - už konceptualią vandens motyvo kompoziciją; L. Tuleikiui - už nuoseklią, estetizuotą, išgrynintą tapybos kalbą; R. Bičiūnui - už optimizmo kupinus originalius vaizdinius; R. Bliuj - už aštrią išgrynintą kalbą; J. Teišerskytei-Stoškienei - už tapybos kalbos gyvybingumą; A. Kulbytei - už minimalistinius niuansus; abstrakcijų meistrei D. Kasčiūnaitei - už juodos spalvos ir faktūrų išraišką; G.P. Janoniui - už kolorito laukiniškumą ir kompozicijų įvairovę; V. Dubauskui - už potėpio ekspresiją, nepriklausančią nuo kūrinio formato; L. Zdanavičienei - už jautrumą gamtai, spalvai ir kompozicijai; G. Riškutei - už spalvų išskirtinumą; A. Giedrimui - už tapybos motyvų ir kolorito subtilumą.

„7 meno dienos“ Nr.2 (831), 2009-01-16