Praėjusiais metais debiutavęs ambicingas renginys „Metų skulptūra“ siekė supažindinti visuomenę su naujausiais menininkų kūriniais ir pagerbti geriausius darbus. Kultūrinė aplinka renginio parodą sutiko labai kritiškai: „Ne skulptūros, o akivaizdžiai parduoti skirti daiktai, „turintys meno požymių“ (skulptorius Stanislovas Kuzma), „visos šiuolaikinės lietuvių skulptūros bėdos ir mąstymo nesklandumai“ (skulptorius Robertas Antinis), „[...] kūriniai atrodo per daug nutolę ne tik nuo tradicinio, bet ir nuo šiuolaikinės skulptūros įsivaizdavimo“ (dailėtyrininkė Kristina Stančienė), „nemažai kūrinių, kurie net sutvarkius aprašus atrodo anaiptol nenauji“ (dailėtyrininkė Monika Krikštopaitytė). Kaip ir dera tikriems menininkams, projekto kuratoriai nepasidavė ir šiais metais renginys vėl įvyko. Kaip nedera organizatoriams, projekto kuratoriai neatsižvelgė į kritiką ir šių metų renginyje praktiškai nieko nekeitė. Rezultatas tas pats – lieka galioti ir anksčiau išsakytos pastabos. Jei turėtume kokybiškesnį šiandieninę Lietuvos skulptūrą reprezentuojantį renginį, būtų galima susilaikyti nuo parodos apžvalgos. Tačiau tenka džiaugtis tuo, „kuo turtingi“. Tad pirmyn.

Šiais metais parodoje dalyvauja 52 dailininkai, eksponuojamos 83 darbų nuotraukos ir 6 kūriniai. Projekto iniciatorius ir organizatorius skulptorius Marius Zavadskis pripažino, kad šiais metais renginys sulaukė mažiau dalyvių nei pernai. O ir daugumą esamų dalyvių dalyvauti parodoje teko prašyti asmeniškai. Akivaizdu, kad prisvilusio blyno skonis sunkiai pamirštamas. Juo labiau kad vėl kviečiama ragauti tokių pačių „blynų“ – dalyvauti tokio pat formato renginyje. Ši situacija neblogai atspindi kritikos ir menininkų santykį: dėl kritikos jaudinamasi ir jos vengiama, tačiau... realiais veiksmais į ją nereaguojama.

Kiekvienas menininkas konkursui galėjo pateikti po 5 darbus, kiekvieną jų galėjo pristatyti net trijose fotografijose. Menininkai savarankiškai rinkosi ir sritį, kuriai priklauso kūrinys: smulkioji skulptūra, instaliacija, objektas ar skulptūra viešojoje erdvėje. Pagal šias sritis garbi komisija (prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas, Rytas Jonas Belevičius, prof. dr. Raminta Jurėnaitė, dr. Jurgita Ludavičienė, prof. Dalia Matulaitė, Rita Mikučionytė, Žydrė Ridulytė, Kristina Stančienė) atrinko po vieną nugalėtoją kiekvienoje kategorijoje. Šių metų nugalėtojais paskelbti menininkai:

– ryškiausia 2010 m. instaliacija – Audronė Vaškevičiūtė, instaliacija „Išlikti“ (Vilniaus universiteto botanikos sodas);

– ryškiausia 2010 m. skulptūra viešoje erdvėje – Arvydas Ališanka, „Šventykla“ (Guandu gamtos parkas Taipėjuje, Taivanis);

– ryškiausias 2010 m. objektas – Kazys Venclovas, „Žvaigždė“;

– ryškiausia 2010 m. smulkioji skulptūra – Sigita Dackevičiūtė, „Laiko kapsulė“.

Taip pat buvo įteikti atskiri diplomai už techninę meistrystę Mindaugui Junčiui, už inovatyvius skulptūrinio reljefo sprendimus – Karinai Matiukienei. Didžiausio parodos vertinimo komisijos dėmesio susilaukusiam jaunam skulptoriui iš Panevėžio Dariui Šidlauskui buvo įteiktas diplomas „už liepsnojantį entuziazmą“.

Papildomais diplomais akivaizdžiai mėginta taisyti padėtį, kai dėmesio verti autoriai ir kūriniai liko be apdovanojimų. Tokia situacija susiklostė komisijos balsus skaičiuojant „matematiškai“. Tai yra – kiekvienas vertintojas parodą žiūrėjo savarankiškai ir rašė balus. Paskui tie balai buvo suskaičiuoti ir paskelbti nugalėtojai. Problema ta pati, kaip ir „Jaunojo tapytojo prize“ – laimi ne įdomiausi, o labiausiai vidutiniški kūriniai, kuriems visi komisijos nariai „įpiešė“ po neutralų penketuką ar šešetuką. Dar didesnė vertinimo problema – skulptūrų vertinimas iš nuotraukos. Taip tarsi paneigiami visi skulptūros esminiai bruožai: erdviškumas, mastelio įtaka ir paviršių faktūros. Kadangi komisijos nariai „gyvai“ yra matę tik nedidelį procentą kūrinių – vertinamos daugiau fotografijos ir idėjos. Kita vertus, didesnio formato skulptūrų į galeriją nesukiši, jos išsibarsčiusios po simpoziumus, parkus, skverus, privačias teritorijas. Sutikime, linksmas skulptūros gerbėjų autobusiukas, sukantis ratus po Lietuvą, vargu ar sulauktų daug keleivių. Mintys apie nuotraukas ir jų neišvengiamumą atvedė mane prie realaus galimo sprendimo šios parodos ateičiai.

Net patys organizatoriai sutinka – ekspozicija ne kažin kokia. Tačiau šis projektas leidžia pabendrauti ir visuomenei pristatyti jaunus ar mažiau aktyvius skulptorius. Tai daug. Taip pat pradedama mąstyti apie tam tikrą archyvą, kas taip pat yra sveikintina. Nors ir neišsamus, nuosekliai kaupiamas skulptūrų archyvas būtų naudingas ir įdomus. Ekonomiškas ir visuomeniškas sprendimas – projektą „Metų skulptūra“ vykdyti internete. Privalumų daug. 1. Neeikvojamos lėšos galerijos ekspozicijai kurti ir išlaikyti. 2. Gerokai didesnė sklaida. 3. Geresnės katalogavimo ir prieinamumo galimybės. 4. Didesnės galimybės įtraukti publiką ar net rėmėjus. Minusai? Skulptūrų negalima vertinti iš nuotraukų. Tačiau jei kalbame ne apie mėgavimąsi menu (apie šią smulkmeną pastaruoju metu apskritai itin mažai kalbama), o apie informacijos pateikimą, archyvavimą bei skulptorių bendruomenės stiprinimą – internetas tam geriausia vieta.

Žinoma, organizatoriams reiktų išsidžiovinti „sudrėkusį paraką“ ir imtis šio projekto rimčiau. Juk neišvengiamai kyla klausimai, į kuriuos atsakymų nėra. Kokia yra kuratorių pozicija, kas juos domina labiausiai? Kodėl parodoje aktyviai dalyvauja kelios tekstilininkės, o nėra nė vieno keraminio objekto? Kodėl nedalyvauja žymiausi Lietuvos skulptoriai? M. Zavadskis, pripažindamas, kad renginys neturi prestižo, kaip galimus sprendimo būdus įvardijo didesnį dailėtyrininkų įsitraukimą ir didesnį finansavimą. Žinoma, abu šie dalykai nepakenktų. Tačiau jų siekiant būtinos permainos. Kol kas projektas „Metų skulptūra“ tik padrikai seka savo stilių ir tikslus turinčių konkursų „Jaunojo tapytojo prizas“ ir „Estampas“ pėdomis, nepasiūlydamas nieko savito. Todėl organizatoriams labiausiai linkėčiau originalių idėjų, aiškesnės pozicijos ir atsakingesnio darbo. Juk akivaizdu – net dideli pinigai esamo formato parodos nepaverstų įdomiu ir prasmingu renginiu.

Paroda veikia iki balandžio 30 d. Šv. Jono gatvės galerija (Šv. Jono g. 11, Vilnius) dirba antradienį–penktadienį 12–19 val., šeštadienį 12–16 val.

„7 meno dienos“ Nr.15 (937), 2011-04-15