Atidarei 25 personalinę parodą, daug kuri ir jau veik dvidešimtus metus dirbi Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykloje, esi dailės vadovėlių bendraautorė, meninio ugdymo iniciatorė, edukacinių videofilmų kūrėja. Kaip visur suspėji ir kas yra tavo kūrybos variklis?

Stengiuosi kūrybinį darbą derinti su pedagoginiu, bet neabejotiną prioritetą teikiu kūrybai. Net jei man ir patinka dėstyti, šis darbas vis dėlto vargina, todėl negalima jo dirbti per daug. Pedagogas negali būti pavargęs ir nervingas, nes kitaip netenka kontakto su mokiniu, užsiblokuoja. Laikui bėgant supratau, kad pedagoginiame darbe reikia pauzių.

Kūrybinis darbas man – svarbus, malonus ir smagus. Iš bendraamžių kartais nugirstu minorinių gaidų, kad nebeturi jėgų, minčių, greitai pavargsta. Ir man baisu, kad gali ateiti toks laikas. Kol kas dirbti aš noriu, minčių yra, traukia dideli formatai. Kūrybos variklis yra tiesiog smalsumas. Įdomu išbandyti tai, ko dar nesi daręs. Turiu omeny įvairią veiklą „aplink meną“ – meninį ugdymą, videofilmų darymą, dailės vadovėlius. Iš tikrųjų patyrimo turiu daug, tik reikia rasti laiko viską susisteminti, surūšiuoti, pateikti suprantama forma.

Šios parodos pavadinimas „Paslėptas pasaulis“ gan abstraktus, bet kūriniuose juntamas erdviškumas, šviesa ir kontrastai, kuriantys stiprią emocinę nuotaiką.

Praėjusioje parodoje „Saulėgrąža“ man buvo įdomios oranžinės, geltonos spalvos galimybės, gėlės kaip simbolio analizė, o dabar atsirado pilkų darbų ciklas, kur svarbūs dėmė, debesis, lietus, akmuo, sniegas. Mane domina tuštumos tema. Nemažai dirbau šia linkme ir norėjosi pasižiūrėti, kaip man sekasi. Dirbtuvėje to negali padaryti, nes patalpa maža – nesimato. Aš esu iš tų dailininkų, kurie savo darbus pamato parodoje. Po parodų didelę dalį paveikslų tapau dar toliau, nes paroda menininkui yra kaip stotelė, skirta pasižiūrėti ir įvertinti, ką nuveikei. Tai stimulas dirbti toliau.

Abstrakcijų motyvai – baltos dėmės, raudoni brūkšniai – yra tarsi jausminių ar net fizinių būsenų atspindžiai. Ką tau reiškia spalva, dėmė, potėpis?

Mane inspiruoja gamtos būsenos – lietingas oras, rūkas, ledo lyčių plaukimas upe, pirmas iškritęs sniegas ir žmonių palikti pėdsakai. Tie motyvai labai migloti, jie „apie nieką“, tiesiog perteikiantys tam tikras nuotaikas. Pastebiu, kaip tos nuotaikos grįžta, kartojasi įvairiais pavidalais. Galima sakyti, nuolat tapau vis tą patį paveikslą.

Man svarbu, kaip ant balto, švaraus sniego atsiranda natūralių gyvenimo ženklų, kaip jie keičiasi, susipina. Man gražūs pilki sidabriniai atspalviai, jie vis atsiranda ir atsiranda. Kartais bijau, kad nebūtų nuobodu, bet jie yra mano, tai mano spalva, mano vizitinė kortelė. Sidabriškos spalvos grįžta ir grįžta, tai lietaus pavidalu, tai debesies, tai sniego, tai dar kažko...

Man visada patiko turtinga, įdomi, išpuoselėta spalva. Aš kitaip nemokėjau jos daryti, kaip tik per sluoksniavimą, žibėjimą, vienos spalvos išlindimą iš kitos. Pirmieji darbai buvo labai kieti, įtempti. Dabar žiūrėdama į senus darbus galvoju, kad vieną darbą tapydavau apie metus. Spalvos guldavo viena ant kitos, nebūdavo aišku, kokia apskritai ten buvo spalva. Darbai buvo tamsūs. Visą laiką ieškojau, kol bandydama išgavau turtingą spalvą. Tai išliko svarbu iki šiol – spalva.

Kas iš tapytojų tau imponavo?

Patiko daugelis dailininkų, visų neišvardinsi. Svarbūs – Vladas Eidukevičius, Antanas Samuolis. Eidukevičius žavėjo savo paprastumu, nuoširdumu, bet sudėtinga tapybos technika, virpančiomis spalvomis. Nors iš tų laikų prastų reprodukcijų buvo sunku ką įžiūrėti.

Gaila, kad šiandien mažai kalbama apie dailę, dailininkus, ji mūsų pačių yra nustumta į paribius. Tai ne teatras, kur visi bėga žiūrėti naujausių O. Koršunovo arba kitų autorių pastatymų, ir ne kinas, kurio mes turime mažai, bet vis tiek visi pasižiūri. Daile mažai domimasi.

Aš savotiškai ilgiuosi tų laikų, kai „Literatūroje ir mene“ išspausdintam straipsnelyje ieškodavai, kaip įvertino, ką parašė, ar pagyrė... Dabar išplito užsakomųjų straipsnių gausa, visos parodos pagiriamos. Tačiau ir patys menininkai yra labai susiskaidę: tai, ką daro jauni, seni nenori žiūrėti, tai, ką daro vyresni, jauniems atrodo neįdomu, atgyvena ir praeitas etapas. Ir aš neįsivaizduoju, kaip padaryti, kad mes galėtume kalbėtis. Tokia bloga situacija, kokia yra šiandien, meninio klimato požiūriu yra išskirtinė.

Dalyvauji dailininkų sąjungos organizuojamose parodose. Štai paskutinėje moterų dailininkių parodoje meniniu požiūriu tavo kūriniai buvo ryškiausi. Esi sakiusi, kad nenori meno skirstyti pagal lyčių požymius.

Vilniuje ir Lietuvoje nėra tiek daug galerijų, kad menininkas galėtų jas rinktis pagal savo kūrybinį braižą. Tokios parodos, kokias rengia dailininkų sąjunga, yra per didelė prabanga. Didesnių tapybos parodų Vilniuje surengiama nepaprastai mažai – viena, dvi. Bijant tapytojų nepasitenkinimo (nes norinčių dalyvauti – daug), parodos rengiamos chaotiškai – menininkai suneša po vieną, du darbus – kaip galima reprezentuoti dailininką su tiek darbų. Suneštinės parodos iš anksto pasmerktos, jos neįdomios savo esme – tai seniena ir atgyvena. Nenorėčiau nieko įžeisti, bet negabiems menininkams parodos be atrankos tampa puikia proga pasirodyti. Manyčiau, kad parodas turėtų rengti kuratoriai, nes tada atsiranda atsakomybės jausmas, atsiranda parodos stuburas, minties gija. Paroda turi turėti idėją. Mintis suburti moteris menininkes yra graži, bet aš esu prieš skirstymą pagal lytį. Yra geri arba prasti menininkai(-ės). Moterų parodoje aš ieškočiau moteriškumo ženklų, kodėl jos susibūrė, kokia jų pozicija. Šioje parodoje buvo daug nestiprių menininkių, tiesiog kvepėjo šansu pasirodyti. Aš manau, kad yra nemažai įdomiai dirbančių menininkių, tiesiog reikia jas pakviesti, surasti bendrą kūrybinį pagrindą. Įdomią parodą reikia „sukurti,“ o ne leisti parodai susikurti pačiai.

Tačiau savo kūryboje neatsisakai moters tapatybės?

Man tapatybės klausimas reiškia, kad gimei su duotybe ir negalėsi jos pakeisti. Taip, aš esu moteris ir nejučia tas buvimas moterimi ateina į darbus. Yra menininkių, kurios dirba atsispirdamos į lyčių konfliktą, narsto socialines problemas ir neretai tai daro drastiškai. Mano pozicija subtilesnė, vargu, ar žiūrovas nežinodamas galėtų atspėti, kad tai moters darbai. Moterišku galėčiau vadinti jautrumą, dėmesį detalei, o vyriškoje tapyboje, kaip įprasta manyti, dominuoja brutali jėga, veržli ekspresija.

Įdomu svarstyti, kokie kūrybos bruožai vadinami moteriškais, o kurie vyriškais. Tu išskyrei subtilumą ir jautrumą. Pavyzdžiui, Rūtos Katiliūtės abstrakcijose irgi visiškai minimaliais niuansais perteikiama labai skirtingų nuotaikų skalė.

Būtent todėl ir būtų įdomu pamatyti moterų parodas, tik kažkaip apgalvotas. Rūtos minėtoje parodoje nebuvo, bet gal tai ir buvo jos pozicija – prieštarauti. Aš taip pat prieštarauju. Dabar nebe tas laikas, kai pirmosiose lietuvių dailės parodose moterų menininkių buvo mažai ir tos suneštos parodos buvo savaime svarbios. Dabartis yra labai pasikeitusi. Parodas reikia formuoti, apgalvoti, kaip jas pateikti, kad jos būtų įdomios.

Ar tu jautiesi įgyvendinusi savo svajonę?

Aš labai norėjau studijuoti tapybą. Mano tėvai priešinosi, todėl dėl jų baigiau architektūrą. Ir nepaisant to, aš labai tvirtai pasiryžau siekti tapybos. Mano studijų metais būti menininku reiškė būti išskirtiniam, laisvam, buvo duota galimybė rasti savo išraišką. Dabar – labiau pragmatiškas laikas, kai jauniems žmonėms nėra laiko abejoti, atsiranda spaudimas labai anksti tvirtai žinoti, ko nori, vyrauja ir konkretesnės profesijos. Aš neįsivaizduoju, kiek reikia turėti drąsos, kad šiandien pasirinktum menininko kelią. Tą patį sakau mokinių tėvams, kad menas, kaip profesija, yra atsakingas žingsnis. Turi pasiruošti, kad dažnai būsi atstumtas, nereikalingas, nesuprastas.

Ar jauteisi maištaujanti, stipri ar trapi?

Už savo kūrėjos laisvės įtvirtinimą nemažai teko pakovoti. Juk menininkai yra egocentriški ir neigiantys kitą. Tas faktas, kad baigiau architektūrą, nuolat išlįsdavo kaip priekaištas. Esu girdėjusi: „Na, ką jau čia ta architektė...“ Būti moterimi tapytoja, o dar atėjusia iš kitos terpės, buvo sunku. Dabar jaučiuosi stipri darydama tai, ką moku.

Ačiū už pokalbį ir linkiu kūrybinės sėkmės.

Parengė Nijolė Nevčesauskienė

„7 meno dienos“ Nr.26 (855), 2009-07-03