Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Gyvenimo džiaugsmo ir skausmo dermė


Tekstilininkės Zinaidos Vogėlienės ir keramikės Lidos Kuzmienės paroda


Aldona Žemaitytė

Share |
Ekspozicijos fragmentas: Lidos Kuzmienės „Skulptūra II“, antrame plane Zinaidos Vogėlienės gobelenas „Mano ežero žydrynė“.
Nuotraukos Aldonos Žemaitytės ir iš asmeninio Z. Vogėlienės archyvo
Pamėnkalnio galerijoje, priklausančioje Lietuvos dailininkų sąjungai, iki liepos 4 d. veikia paroda, mįslingai pavadinta „33-eji metai šalia“. Tai reiškia, kad dvi dailininkės – tekstilininkė Zinaida Vogėlienė ir keramikė Lida Kuzmienė – daugiau nei ketvirtį šimtmečio gyvena šalia viena kitos Krivių g. 41, Vilniuje.


Abi jau nuėjusios gyvenimo pusę kelio, abi turėjusios džiaugsmo akimirkų ir sielvarto valandų, per tuos 33-ejus metus nė karto nebuvo susipykusios ar susibarusios. Tai išskirtina, nes susipykti dažnai pasitaiko artimiems giminėms ar ištikimiems bičiuliams. Abi talentingos, kiekviena savo srityje, abi kūrybingos. Abi pasiekusios kūrybinę brandą.

 

Subtili tekstilės poetė

 

Ant galerijos sienų, bičiulišku ratu supdami Lidos keramiką, kabo Zinos Vogėlienės gobelenai. Būtent tradiciniai gobelenai, kuriems nebūtų gėda kabėti ir karalių menėse. Šiuolaikinėje tekstilėje, kaip ir visame dabarties mene, tapo madinga universalizuoti, kitaip tariant, nutrinti ribas tarp vaizduojamojo ir taikomojo meno. Naudodamos įvairias technikas (pynimą, nėrimą, vėlimą, audimą ir t.t.) tekstilininkės, ypač jaunos, išgauna stulbinančių efektų ir skuba paskui savo išmonę vis į priekį. Bet tradicinis gobelenas, kuris jaudino žmones šimtmečiais ir įvairių kultūrų interjeruose turėjo (ir tebeturi) ilgaamžę puošybinę paskirtį, pas mus jau imamas pamiršti. Kodėl? Tradicine audimo technika atliktas gobelenas, kaip meno kūrinys, reikalauja begalinės menininko kantrybės ir laiko. Ne mėnesių, o gal ištisų metų. Lietuvoje įvairiais laikotarpiais būta nemažai žinomų gobelenistų, kurių darbai puošia visuomeninių pastatų, reikšmingų valstybinių įstaigų, mokyklų sienas. Bet šiuo metu ypač į akis krinta du, kurie stulbina tradicijos ir modernizmo derme. Tai Feliksas Jakubauskas ir Zinaida Vogėlienė.

 

Minimalistinė elegancija, tyli, bet įtaigi asociacijų kalba, subtilūs spalvos ir linijos deriniai, dinamiški potėpiai... Štai kokias menines savybes, kaip išskirtines, Z. Vogėlienės kūryboje mato menotyrininkė Lijana Šatavičiūtė. Sunku ką pridurti prie šio vertinimo. Nebent tai, kad šios savybės krisdavo į akis visose Zinos Vogėlienės parodose, kaip ir jos gobelenų daugiasluoksniškumas, išreiškiantis dvasines nuotaikas, kurių muzikali gama apima visą spektrą ne tik spalvų, bet ir emocijų: liūdesį, džiaugsmą, sielvartą, ilgesį, optimizmą, vienatvę. Tos emocijų poros genialiu paprastumu sugula į Z. Vogėlienės audimą. Sakyčiau, dailininkė yra subtili tekstilės poetė, varijuojanti asociatyviomis metaforomis. Zinos darbai tokioms emocinėms įtampoms buvo užkoduoti kone nuo jos kūrybos pradžios, bet tik šiuo metu menininkė išsiskleidė visa dvasinės ir kūrybinės brandos pilnatve.

 

Štai keletas metaforiškų, tradicinį gobeleną moderniu braižu aktualizuojančių kūrinių. „Baltas lietus“ (2008) – skaidrus vasaros vidudienis, kai iš užslinkusio palšo debesėlio pasipila šilti, perregimi, vaivorykštės spalvomis tviskantys stambūs lietaus lašai. O greta kabo diptikas „Dvyniai“ (2007) – depresyvus, jaudinantis savo tamsiomis (kiek atspalvių gali turėti juoda spalva ir kiek raudonų, mėlynų, žalių taškelių lyg purslai žaidžia joje!) struktūromis ir mėlynomis geometrinėmis ertmėmis, atsiveriančiomis toje liūdesiu alsuojančioje tamsoje (2007). Beje, šią elegantišką parodą išradingai eksponavo Zinos sūnus, dailininkas Alius Vogėla. Arba triptikas „Paveldėta pieva“ (2009) – ramus peizažas, kuriame įaustas atminties džiaugsmas ir ilgesys, triptikas „Kanoja“ (2008), vienas stipriausių ir didžiausių kūrinių ekspozicijoje, čia siužetinė forma (valtis) ir tapybiškas abstraktas susitinka prislopintų ir žėrinčių spalvų sūkuryje. Arba diptikas „Mano ežero žydrynė“ (2008) – lyg žydras tolimos vaikystės sapnas, išniręs iš primirštų pasąmonės gelmių.

 

Z. Vogėlienės abstrakčioji tekstilė labai artima abstrakčiajai XX a. paskutinių dešimtmečių lietuvių tapybai. Vertikalių ir horizontalių linijų, spalvinių dėmių ritmika, spalvų deriniai yra taip subalansuoti, kad žiūrovų akys per ekspoziciją plaukia lyg per tą paveldėtą pievą.

 

Stebina nepaprastas dailininkės darbštumas, kai per dienų dienas išausdama centimetras po centimetro didelės apimties triptikų ir diptikų ciklus, per porą metų ji sugebėjo parengti unikalią keliolikos gobelenų parodą. Tikiu, kad Zina Vogėlienė, paveldėjusi mūsų senolių audėjų kantrybę, širdies jautrumą ir sielos gilumą, atvedė moderniąją gobeleno tekstilę į modernios, bet emocionalios minties aukštumas.

 

Molis, perėjęs ugnį ir vandenį

 

Lida Kuzmienė retai rengia savo personalines parodas, bet kiekviena jų būna įvykis jos asmeniniame ir lietuvių keramikos gyvenime. Prieš keletą metų ji visus nustebino profesionaliomis juodosios keramikos įžvalgomis. Iš dešimtmečio atstumo dabar regime dvi dideles juodosios keramikos vazas, pavadintas „Dvyniai“. Viena 1997-ųjų, kita – 2005 metų. Vazos įdomios ne tik daugybe ąselių, aplipusių jų galingus kūnus, bet ir tobulu klasikiniu siluetu, kuris išvagotas virveliniu ornamentu. Pristatydama savo kolekciją, Lida prisipažino, kad ją paviliojo japoniška raku degimo technologija. Tokiems kūriniams molis paruošiamas specialiai, bet visą grožį, eleganciją, turtingumą ir puošnumą suteikia vario, sidabro ar kitos intensyvios spalvos glazūros.

 

Juodojoje keramikoje (liaudies meistro ar dailininko profesionalo sukurtoje) visuomet jauti paslaptį, kurią sustiprina žemės ir ugnies stichija (darbai degami žemėje išmūrytoje krosnyje), palietusi molį ir palikusi jame metalinio blizgesio atspalvius, o raku glazūros padeda išgauti netikėčiausius spalvinius efektus – mėlynus, bronzos, sidabro, ultramarino, pilkus, rusvus, gelsvus... Lida Kuzmienė savo keramikoje siekia skulptūriškumo (gal čia vyro Stanislovo Kuzmos įtaka), varijuodama ją augaliniais motyvais. Čia ir besiskleidžiantis pumpuras („Šilokas“, 2009), medūza lyg augalas („Medūza“, 2009), „Kaktusai I, II“ (2009), „Paukščiukai“ (2009), iškišę galveles lizde – suraizgytose medžio šakose. 115 cm aukščio kolona irgi užsibaigia besiskleidžiančiu žiedu („Kolona augalas“, 2009).

 

Visi šie kūriniai yra kupini neramaus dinamizmo, skleidžia harmoningo džiaugsmo pilnatvę, gyvenimo puošnumą ir turtingumą (varis, sidabras), žavi lyg ugnies liežuvėliais blykčiojančiomis įvairiaspalvėmis glazūromis.

 

Kita jos kūrinių grupė savo struktūrinėmis formomis dar artimesnė skulptūroms: „Skulptūra I, II“, „Kolona su bioniklu“, „Kryžius I, II, III“, „Daugiabutis“ (visi 2009). Jas ženklina kur kas santūresnių pilkų, rudų ar bronzinių tonų glazūros. Tokia kryžių gausa, pasirodžiusi L. Kuzmienės kūryboje, galbūt liudija praeities dvasinių sukrėtimų pėdsakus. Puošnioje japonišku raku išdabintoje kolekcijoje išsiskiria dvi vazos – „Juodas“, 1999, „Bronza, 2009. Jos liudija Lidos Kuzmienės kūrybinės tradicijos (vazos, puodai, juodoji keramika) tęstinumą.

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.26 (855), 2009-07-03

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

ONITsRNOykJHQnf, 2012-07-17 00:02

I'm really into it, tkhans for this great stuff!

NhVDVPjE, 2012-02-19 04:33

?R. Naujikien? (informatikos d?stytoja!): gal eisim ? kmepiutoriu klases, nenoriu laukti, kol cia viska pajungs (kompiuter?, mikrofona ir pan.)?Chi chi chi .Sekm?s Tau toliau besimokant.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti