Septynioms dienoms trūnijantis ir pleišėjantis vienuolynas įsileido jaunų menininkų būrį, pasivadinusį entrevistais. Tai pirmas grupės pasirodymas viešai, pirmas bandymas įvardyti ir apibrėžti bendrus siekius, tad įdomu patyrinėti tą ploną ribą tarp manifestacijos ir tikrovės. Tiesa, oficialaus manifesto nebuvo, tik manifestacinio pobūdžio formuluotės parodos skrajutėje.

Pavadinimas „Entrevue art“ kilo nuo vieno tapytojos Ingos Matu darbo ir pasižymi keliasluoksniškumu. Mįslingas žodis reiškia pasimatymą, susitikimą arba atvirumą ar bent pravirumą. Kūrybos laisvę ir individualumą deklaruojantys menininkai tarsi susitiko atviram, laisvam buvimui, kūrybai ir dalijimuisi. Jei grupės, kurią sudaro tapytojai Inga Matu, Edgaras Andriūnas, Emilis Matiukas, fotografas Audrius Šidlauskas, skulptorius Jonas Aleksejus ir vėliau prisijungusi tapytoja Birutė Bagdonavičiūtė, susibūrimo idėja ir liktų tokia, nekiltų įdomių klausimų. O dabar kyla jų net keletas.

Visų pirma į akis krinta parodos pavadinimas „Entreviu-Entrevizmas“. Pastarojo žodžio pabaiga „-izmas“ yra kone iššūkis meno visuomenei. Juk jau senokai horizonte nebuvo jokio „-izmo“, jie taip paprastai neatsiranda, o štai dabar atėjo kažkas ir paskelbė naują meno srovę. Kitas dalykas, kad entrevizmo, priešingai nei kitų „-izmų“, nepavyksta apibūdinti, išskirti jam būdingų bruožų (išskyrus grupės postuluojamą laisvę ir individualumą, kurie savaime yra kiekvieno menininko kūrybos savybės). Eksponuojami darbai iš tiesų žymi skirtingą menininkų interesų, raiškos lauką, individualumą, nesudaro bendros krypties vaizdo. Galima pamanyti, kad „-izmas“ čia pasitelkiamas siekiant atkreipti dėmesį, kaip ir kalbėjimas apie nykstantį paveldą.

Jei entrevistai ir toliau sąmoningai rinktųsi eksponavimuisi tik apleistus kultūros paminklus, kurtų su tų pastatų erdvėmis, jų istorija susijusius kūrinius ir taip vykdytų savotišką pilietinio-meninio sąmoningumo akciją, tai būtų tikrai netikėtas ir unikalus meninis judesys. Galbūt tada atsirastų ir tas pageidautinas entrevizmo bruožas. Nors siekio atkreipti dėmesį į paveldą būta, bet jis atrodo kaip dekoras, kur kas ryškiau išreikšto individualizmo ir menininko laisvės paraštė. Kita vertus, negalima sakyti, kad Dominikonų vienuolyno likimas menininkams nerūpėjo: buvo noras rinkti lėšas jo renovacijai, tačiau nepavykus to įgyvendinti tokia deklaracija taip ir liko fone. Galbūt dėl to tarp postuluojamo dėmesio apverktinai paveldo būklei ir realaus, parodoje matomo vaizdo justi atotrūkis.

Parodoje daug tapybos, įvairuojančios nuo etiudiškos, naivios iki išbaigtos ir brandžios. (Kai kurie darbai atsidūrė parodoje gal iš džiaugsmo dėl galimybės eksponuoti ir nemažai tam skirtos vietos.) Žiūrėdama į bendrą parodos vaizdą, negalėjau nesidžiaugti puikiu nutrupėjusio tinko, kyšančių plytų, styrančių sijų santykiu su duslaus, pelėsiško kolorito Andriūno tapyba. Įdomų ryšį su aplinka rado Aleksejaus instaliacijos iš virvių ir juodos polietileno plėvelės. Svari pasirodė Matiuko tapyba, agresyviais gestais ir siužetais priminusi „CoBros“ braižą. Savitą dialogą su griūvančiu vienuolynu surado efemeriška, vaiduokliška ir pilna įtampos Šidlausko fotografijų atmosfera. Su parodos tekste postuluojamu bebaimiškumu, autsaideriškumu kaži ar rastume rimtų jungčių ekspozicijoje, bet kad kiekvienas menininkas išreiškia savo individualią poziciją, skrajutės tekstas nemelavo.

Sutikdama su skambiais Vaižganto žodžiais: „Jei po savimi kažkas paliejo srovelę, tai dar ne srovė“, esu priversta pripažinti, kad entrevizmo srovės nėra, o galbūt ir niekada nebus. Bet smagu, kad susibūrusi grupė „Entrevue art“ išeina aikštėn ne šiaip sau, o su nepasitenkinimu, entuziastingai. Nepaisydama kai kurių tikrovės neatitinkančių teiginių, laikyčiau tokį grupės pasirodymą teigiamu reiškiniu vien dėl pažado ateityje sukelti gaivaus oro gūsį, kurio tikrai reikia.

Paroda veikė birželio 1-7 dienomis.

„7 meno dienos“ Nr.23 (899), 2010-06-11