Likimas Praną Gailių nubloškė į Strasbūrą, kur, būdamas jaunuolis, jis įstojo į dailės mokyklą, vėliau - į Paryžių, kuriame lankė Fernand'o Léger ateljė, patyrė daugybę įtakų ir išmėgino įvairius išraiškos būdus - tapė aliejumi ir akvarele, kūrė skulptūras, raižė medį, linoleumą, varį.

Šioje parodoje pristatoma daugiausia dailininko abstrakčiosios tapybos ir grafikos. Ekspozicija prasideda abstrakčiosios tapybos darbais ir net „vaizdinės abstrakcijos manifestu“, kuriame raginama priešintis visokiems realizmams, teigiama, kad tapyba išsiskyrė su literatūra dar praėjusio šimtmečio pradžioje ir jų keliai niekada nesusikryžiuos. Abstrakčioji tapyba suvokiama kaip minčių, išgyvenimų, jausmų vaizdinis atitikmuo. Atrodytų, susiduriame su atmintinai išmoktu, labiausiai nuvalkiotų modernizmo stereotipų rinkiniu.

Galima būtų diskutuoti, kad abstrakcija, kaip ir realizmas, yra tokia pat „literatūra“, kartais net labiau pažodiškai iliustruojanti, nei realizmas. Kad tapyba ir literatūra niekada nebuvo išsiskyrusios... Arba galima būtų papildyti, kad tapyba ne tik išsiskyrė su literatūra, bet jau seniai išsiskyrė ir su menu, o jų keliai, matyt, nebesusikryžiuos.

Kita vertus, reikia turėti omeny, kad Prano Gailiaus estetines pažiūras stipriausiai paveikė XX a. 6-ąjį dešimtmetį Paryžiuje suklestėjęs (europietiškas) abstraktusis ekspresionizmas tapyboje. Taigi visos referencijos kyla iš to laikotarpio dvasios, mąstysenos, atmosferos. Minėtasis vaizdinės abstrakcijos manifestas suformuluotas 9-ojo dešimtmečio pradžioje. Taigi viskas parodoje, atsižvelgiant į istorinį kontekstą, yra daugmaž adekvatu - dailininko pasaulėžiūra, estetinė programa ir atitinkama kūrinių išraiška.

Bet kaip tik todėl sunku adekvačiai vertinti Prano Gailiaus abstrakčiąją tapybą, kad jos „adekvatumas“ konfliktuoja su dabartiniu tokios abstrakčios tapybos statusu pas mus. Galima sakyti, kad panašaus pobūdžio manifestai ir ypač tapyba, panaši į Prano Gailiaus, pas mus yra jei ne susikompromitavusi, tai bent savais pavidalais (be savirefleksinio, metatapybinio lygmens) vargu ar dalyvaujanti aktualiame meniniame diskurse, gerokai pasistūmėjusi į seklius turginės komercijos vandenis.

Ko gero, viena iš apsunkinto vertinimo priežasčių yra mūsų vietinis kontekstas - besikeičiantis požiūris į sovietmečio modernistinės tapybos tradiciją. Anksčiau ją suvokdavome (norėjome suvokti) tik pozityviai, kaip vienareikšmiškai modernią, „besipriešinančią socrealizmui“, taigi ir nonkonformistinę buvusio režimo atžvilgiu, savotiškai „nekaltą“, o pastaruoju metu požiūris kiek blaivėja. Pasigirsta argumentuotų balsų, kad tų laikų - ypač Pranui Gailiui aktualių 6-ojo ir 7-ojo XX a. dešimtmečių - mūsų vietinės dailės modernėjimas tiesiogiai išreiškė tarybinės politikos modernėjimą, kad mūsų kūrybinė inteligentija (o tai reiškia - ir tapyba, literatūra, kinas etc.) buvo pakankamai ciniška (arba naivi) ir pragmatiška, kad dvasingos, „tikrojo meno idealus ginančios, nekaltos, nesuterštos“ dailės įvaizdis iš esmės buvo dirbtinis.

Grynai abstrakčios tapybos situacija taip pat ganėtinai komplikuota, nes 6-7-ąjį dešimtmečius jos beveik nebuvo arba ji buvo giliai pogrindinė, beveik niekam nerodyta, viešai nereflektuota, taigi negalėjusi tapti visaverčiu politinio pasipriešinimo simboliu. Be to, tam trukdė ir bendras „lyrinis“ mūsų tapybos tonas, krypęs į tariamus „vidinius pasaulius“ ir „išgyvenimus“, kurie, po nepriklausomybės atgavimo, mūsų abstrakčiąją tapybą, neturinčią gilesnės tradicijos, nebent keletą rimtesnių pavienių atstovų, perkėlė į saloninių banalybių lygmenį.

Todėl ir kalbant apie Prano Gailiaus abstrakčiąją tapybą kankina šioks toks dvilypis jausmas. Viena vertus, ji įdomi kaip tam tikro laikotarpio dalies Paryžiaus meno scenos atspindys, ano konteksto estetinį mentalitetą (kuris savotiškai ir liko nekaltas, „grynai estetinis“) reprezentuojanti tapyba. Kita vertus, savotiškai įtartina kontekste, kur mūsų tapybos atstovai neturėjo tokios prabangios galimybės, todėl ir susikūrė „nekaltumo“ mitą. Paini, dviprasmiška, ideologiškai komplikuota ta mūsų tapybos tradicija. Jos kontekstas koreguoja ir požiūrį į paryžietiškos estetikos „nerūpestingumą“, kuris mums, „posovietikams“, neretai asocijuojasi su naivumu.

Žinoma, tai jokiu būtu ne Gailiaus kūrybos problema, bet mūsų vietinio santykio su tradicine modernizmo tapyba, mūsų pačių pasaulėžiūros klausimas.

Kita vertus, toks įspūdis kyla dar ir dėl to, kad Prano Gailiaus stiprybė, ko gero, yra ne ekspresyvi abstrakčioji tapyba, o priešinga vaizdinės abstrakcijos manifestui, griežtesne struktūra, kompozicija, net savotiškais stilizuoto realizmo principais, tekstu (literatūra) grįsta grafika. Joje susilydo klasikinio modernizmo įtakos ir atsiskleidžia Prano Gailiaus talentas.

Matyt, teisingas pasakymas, kad lietuvis tapytojas, grafikas tiesiog negali būti grynuoju abstrakcionistu. Vasilijus Kandinskis, Kazimiras Malevičius klojo analitinės abstrakcijos pamatus, Jacksonas Pollockas akcentavo grynąjį, arba formalųjį, performatyvumą, akcionistinį pradą, Solas LeWittas ar Bridget Riley išryškino konceptualų formalizmo pradą, o lietuviai „abstrakcionistai“, pradedant Čiurlioniu, visą laiką apdainavo gamtos grožį ir jausmų, minčių išraišką, taigi niekada neperžengė (tėvynės) peizažo ir literatūros (kaip savo jausmų atpasakojimo), arba lyrikos, ribų.

Šia prasme Prano Gailiaus kūryba yra lietuviška visomis prasmėmis. Kita vertus, įdomu stebėti, kaip į šią lyrizmo ir ekspresijos visumą įpinami internacionaliniai elementai, tam tikrų stilistinių įtakų, tekstų svetimomis kalbomis elementai, lakoniškai diskutuojama (arba adoruojama - kaip kam labiau patinka) su Vakarų (gal konkrečiai Paryžiaus?) klasikinio modernizmo ekspresyviosios dalies ikonografija. Taigi turime puikią progą susipažinti su dalele modernistinio Paryžiaus ir palyginti ją su atitinkamo laikotarpio mūsų daile. Tai - įdomu ir naudinga.

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.34 (863), 2009-09-25