Vienas iš parodos kuratorių Krzysztofas Łukomskis festivalio idėją ir koncepciją kildina iš paradokso, kurį jam teko patirti vienoje lietuvio menininko paskaitoje, skaitytoje Paryžiaus universitete. Pasak Łukomskio, lietuvis pradėjo paskaitą populiariu juoku, esą jis tikisi, jog jam nebereikia priminti, kur yra Lietuva. Prancūzai studentai sąmojo nesuprato. Bet kad ir kaip būtų keista, juokėsi studentai iš Lenkijos ir Slovakijos, t.y. kaimynai iš Vidurio Europos regiono, su Lietuva susiję bendra postkomunistine praeitimi. Łukomskis susidomėjo šiuo paradoksu ir taip gimė festivalio idėja, nagrinėjanti Lietuvos, kaip vienos iš postkomunistinių šalių, transformacijas po penkiasdešimt metų trukusio intelektualinio įkalinimo.

Taigi festivalis yra apie Lietuvos geografinės ir kultūrinės dislokacijos, identiteto problemas. Festivalio metu ne kartą iš lenkų pasigirdusi frazė „nežinome, kur yra tas Vilnius“, priverčia susimąstyti apie sudėtingas abiejų šalių santykių istorines peripetijas. Nes kai europietis nežino, kur yra Lietuva ar Vilnius, manau, kad jis nelabai išmano geografiją. Kai taip sako lenkas, žinau, kad tai poza, etnocentristinės ambicijos. Kita kalba – kai tas pats lenkas neturi supratimo apie šiuolaikinį Lietuvos meną. Tuomet mano akyse jis nesiskiria nuo didesnės dalies lietuvių, sąmoningai ar nesąmoningai ignoruojančių naujausius meno procesus. Kodėl Lietuva vis dar egzotiškas inkliuzas Europos ir pasaulio šiuolaikinio meno kontekste?

Galbūt reikėtų pradėti nuo dar kitokio klausimo: kodėl jauni lietuvių menininkai neįdomūs čia, kol neišgarsėja svetur? Dėl susikūrusios specifinės meno terpės dažnai tėvynainio menininko pripažinimas Lietuvoje atsklinda kaip aidas iš likusio pasaulio. Prisiminkime Joną Meką, Deimantą Narkevičių, kitus menininkus. Dar vienas pavyzdys – „LITHUANIA, right?“ festivalyje dalyvavęs Darius Mikšys. Įvairiausiuose pasaulio meno įvykiuose aktyviai dalyvaujantis menininkas garsina Lietuvą, o čia jis žinomas tik saujelei žmonių, drįstančių atverti galerijos „Tulips&Roses“ ar ŠMC duris. Tas pats pasakytina ir apie kitą festivalyje dalyvavusį konceptualų menininką Juozą Laivį. 

Prieš metus Lenkijoje dailėtyrininkas Krzysztofas Stanisławskis surengė parodą „Šiuolaikinis Lietuvos menas. Naujai“ ir išleido didžiausią per pastaruosius 10 metų katalogą (beje, neturintį analogų ir Lietuvoje), pristatantį įvairių sričių lietuvių menininkus. Kataloge gausu kūrinių reprodukcijų ir jas lydinčių išsamių autorių tekstų anglų ir lenkų kalbomis apie menininkus ir jų kūrybą. Nuostabą kelia sąvoka „šiuolaikinis“ parodos katalogo kontekste, nes atidžiau jį pasklaidžius matyti, kad svarbiausias vaidmuo tenka vadinamajai Lietuvos meno klasikai – Fluxus judėjimo veikėjams Jonui Mekui, Jurgiui Mačiūnui; Lenkijoje gyvenančiam savito braižo menininkui Stasiui Eidrigevičiui, tapytojui Eugenijui Antanui Cukermanui ir t.t.

Šioje vietoje matau festivalio „LITHUANIA, right?“ pranašumą. Pasak vienos iš projekto autorių Zuzannos Koszutos, organizatoriai nesiekė pristatyti bendro Lietuvos meno konteksto. Tą padaryti objektyviai būtų neįmanoma. Festivalyje buvo pristatytos trys personalinės parodos ir vienas šiuolaikinės muzikos projektas. Atsisakę didelės apžvalginės šiuolaikinio Lietuvos meno procesus aprėpiančios parodos, organizatoriai pasilengvino žaidimo taisykles ir susimažino apimtis. O kartu šio kamerinio festivalio rengėjai stipriai nerizikuodami galėjo atsispirti nuo tradicinių pripažintų menininkų gausybės ir savo nuožiūra rodyti jiems aktualiais pasirodžiusius kūrėjus. Mano supratimu, projektas dėl to nenukentėjo, priešingai, koncentruotas parodų skaičius ir menininkų atranka tik pagerino festivalio kokybę.

Jūratė Kazakevičiūtė galerijoje „ON“ atstovavo stipriai Lietuvos tekstilės mokyklai. Galerija įsikūrusi neoromaninės pilies patalpose, kur sovietmečiu buvo rengtos antiideologinį meną kuriančių menininkų ir neformalios parodos. Pastogėje esanti kamerinė erdvė blankiu apšvietimu neatitinka tradicinio „balto kubo“ apibrėžimo, bet puikiai tiko mistiniams Kazakevičiūtės pusžmogiams apgyvendinti.

Apytamsėje pastogėje tarp menininkės kūrinių ir lankytojų tuoj pat pradėjo megztis pokalbiai apie kūniškumą, moteriškumą ir tekstilę, apie keturiolika lėlių, iš kurių viena buvo nukentėjusi eksponuojant ir šiuo metu rodoma su visu randu... Neseniai Vilniuje, „Artifex“ galerijoje, surengusi personalinę parodą, autorė teigia, kad pagrindinė tema jos darbuose yra kūniškumas, masinės medijos brukamų grožio etalonų kvestionavimas. Autorė akcentuoja kūno nuogumą, jo neidealizuoja, o siekia pažvelgti į jį be išankstinės nuostatos, kiek įmanoma objektyviau. Kazakevičiūtė nevengia ir feministinės kritikos, pašiepiančios tam tikrus su moters įvaizdžiu susijusius stereotipus. Šioje parodoje bene ironiškiausias darbas yra „Moteris-skruzdė“, pasak pačios autorės, iliustruojanti daugybę moters socialinių vaidmenų: menininkė, mama, virėja, verslininkė ir t.t. 

Mistinės Kazakevičiūtės figūros pritrenkė žiūrovus savo materialumu ir įtaiga, o Dariaus Mikšio bei bendri Gerliko, Laivio ir Danilevičiaus konceptualūs projektai labiau skatino vaizduotės ir mąstymo procesus. Galerijoje „Pies“ jie eksponavo Lietuvoje jau matytą kūrinį „Kur paroda“, artimą 7-ojo deš. lingvistinio konceptualizmo dvasiai. Poznanės šiuolaikinio meno gerbėjai, neradę jokio materialaus meno kūrinio, išskyrus minėtą užrašą ant sienos, neturėjo kitos išeities, tik patys klaidžioti interpretacijų keliais ir kurti galimus šios vienadienės parodos perskaitymo būdus.

Darius Mikšys galerijoje „Arsenal“ eksponavo kūrinį „Time and again“. Jį sudaro piešinys, prieš dešimt metų pieštas per vieną vakarėlį Niujorko lofte, ir per tą patį vakarėlį vykusio pokalbio garso įrašas. Kalbėjosi Darius Mikšys, Žilvinas Kempinas ir Raimundas Malašauskas. Mikšys piešdamas aiškina Kempinui, kaip jis supranta buvimą menininku. „Jei esi užstrigęs kokioje nors orbitoje – nebesi menininkas. Būti menininku – tai nuolatos judėti tarp orbitų ir būti įvairiose vietose tuo pačiu metu. Netgi apsistoti taip vadinamoje „menininko orbitoje“ reiškia, kad tu ką tik nustojai būti menininku“, – kalba Mikšys, ant popieriaus piešdamas taškus ir sferas. Įdomu, kad pokalbio tema tampa klausimas „kas yra menininkas?“, mat Mikšys savo kūryboje šį klausimą paverčia epicentru apskritai vengdamas autorystės įtvirtinimo. Pavyzdžiui, taikydamas apropriacijos principą, Mikšys pasisavina menininko Paulo Ramirezo Jonaso idėją – sukuria beveik identišką darbą ir pavadina jį „Paulo perkalbėjimu“. Arba nuolat atidėlioja paskaitą-performansą „Atidėliota paskaita apie atidėliojimą“. Tokiu būdu jis paneigia autorystę kaip individualumo ir originalumo šaltinio sampratą, tyčia painioja autorystės suvokimą savo ne/pasirodymais. Valentinas Klimašauskas yra pavadinęs Darių Mikšį Harry Houdini.

Tai Edgaro Lawrence’o Doctorow knygos „Regtaimas“ personažas ir realus XX a. pradžios žydų kilmės amerikietis, legendinis iliuzionistas, pasiekęs stulbinančių aukštumų „pabėgimų triukuose“. Šio sugretinimo taiklumas atsiskleidžia įžvelgus Mikšio kūriniuose iliuzionistų naudojamas strategijas. Mat dažniausiai jo darbai funkcionuoja kaip dėmesį nuo kūrinio esmės nukreipiančios priemonės, t.y. kad ir kiek spoksotum į nedidelio formato piešinį „Arsenal“ galerijoje, kūrinio esmės neperprasi. Tiek šis piešinys, tiek tuščias kvepalų buteliukas, eksponuotas galerijoje „Tulips&Roses“, – tai tik savo materialumu dėmesį nukreipiančios detalės. Kūriniui suvokti daug svarbesnis kontekstas: „Tulips&Roses“ paroda „Regėjimo pratimai“ vyko visiškoje tamsoje, taigi menininkai kūrinius ne „rodė“, o „slėpė“. Beje, tuščias kvepalų buteliukas dar prieš parodą buvo parduotas eBay internetinėje parduotuvėje. Taigi Mikšio context-specific (įkontekstintiems) projektams suvokti neužtenka įprasto vizualinio skaitymo, nes šiuo atveju svarbesnės yra sąlygos, kuriomis darbas kuriamas. 

Kuratorius Krzysztofas Łukomskis festivalio kataloge siūlo „pamiršti su bendra Lenkijos – Lietuvos istorine praeitimi susijusias klišes, sentimentus ir tiesiog paragauti lietuviškų šaltibarščių – žymiausio Lietuvos simbolio (?), kurių ingredientai atpažįstami, bet vis dar stebina skoniu. Šiek tiek kitokiu, nei prisimename iš anksčiau.“ Atvirai sakant, stebiuosi, kad palyginti jauni ir nepatyrę festivalio kuratoriai nepasirinko saugesnių, nors ir nelabai šiuolaikinių autorių, bet pakvietė Darių Mikšį, Juozą Laivį, nors ir nežinojo kone iki paskutinės akimirkos, ką šie atsiveš... Matyt, prie to prisidėjo ir demokratiška Poznanės viešųjų erdvių atmosfera, kritusi į akis per visą kelionę. Dabar kitos projekto dalies laukiama Vilniuje, nes festivalis „LITHUANIA, right?“ yra tęstinis Poznanės jaunų menininkų mainų programos dalis. 

„LITHUANIA, right?“ vyko birželio 10–20 d. Poznanėje (Lenkijoje)

„7 meno dienos“ Nr.26 (902), 2010-07-02