Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Galios žaidimai


Tatjanos Doll ir Andriaus Zakarausko darbai „Vartų“ galerijoje


Laima Kreivytė

Share |
Tatjana Doll. „SPEED_Easy Jet (Mi)“. 2009 m. Emalė ant drobės.
Nuotrauka iš „Vartų“ galerijos archyvo
Tapyba, kaip menininko galios išraiška, – modernizmo idėja. Kažin, ar Rembrandt’as kada susimąstė, kaip išreikšti SAVE. Užtat Picasso, o ypač Pollockas, nevengė demonstruoti savo kūrybinių galių. Žinoma, aukščiausią meistrystę pasiekę dvaro tapytojai irgi puikiai suvokė talento jėgą. Tačiau paveiksluose jie labiau akcentavo monarchų galias, sau priskirdami stebėtojo vaidmenį.

Nors Velasquezo „Meninose“ tapytojo figūra kur kas svarbesnė už veidrodyje atsispindinčius valdovus. Kad ir kaip ten būtų, tapyba, kaip galios demonstravimas, tikriausiai gimė su Jacksono Pollocko drobių taškymais. Menininko potėpis galutinai atitrūko ir nuo rankos, ir nuo drobės, o autentišką prisilietimą pakeitė brutalus spontaniškas išsiveržimas.

 

Tačiau net ir toks beribis išsitaškymas slepia tarnystę didžiajam Menui. Tuo ir skiriasi ankstesni tapybos galių kultivuotojai nuo dabartinių. Šie demonstruoja savo (tapybos) jėgą norėdami priblokšti žiūrovą. Jiems nepriimtinas ilgas mojavimas teptuku ar kumščiais. Pageidautina nokautuoti parodos lankytoją, vos įžengusį pro galerijos duris. Būtent taip ir daro vokiečių tapytoja Tatjana Doll. „Vartų“ galerijoje ji pristato beveik natūralaus dydžio lėktuvus. Tiesa, padalytus į kelias dalis – bet dėl to galios diskursas tampa tik dar akivaizdesnis. Su galerijos ir paveikslo erdvėmis jau ne pirmą parodą galynėjasi ir Andrius Zakarauskas, atkakliai bandantis įveikti save. Dviejų tapybos stipruolių dvikova – vienas iš įdomiausių kultūros sostinės projekto „Artscape“ reginių.

 

Tatjana Doll (g. 1970) tapo beprotišku greičiu skriejantį miestą: krovinines mašinas, traukinius, tanklaivius, lėktuvus. Ji tarsi išverčia galeriją į gatvę, ir sienos tampa greitkelio fonu, o grindys – oro uosto nusileidimo taku. Milžiniški formatai, mašinų didybę pabrėžiantys rakursai, drąsūs potėpiai, industrinei estetikai sustiprinti naudojamas emalis – tai tapybinis technikos pašlovinimas, kažkuo primenantis art deco pamėgtų transatlantinių lainerių vaizdavimą. Tiesa, galingieji lėktuvai čia išmontuoti dalimis – vienoje salėje į dangų kyla du korpusai, kitoje – sparnai, trečiosios kampe randame uodegą – bet ne nuo to lėktuvo. Toks eksponavimas tik sustiprina parodos poveikį, nes dingsta „natūralistinis“ ir atsiranda metonimiškas santykis su vaizduojamais objektais. Dviejų kylančių lėktuvų kūnai šalia vienas kito psichoanalizės mėgėjams neabejotinai atrodys iškalbingai. Ką jau kalbėti apie tokias detales kaip du priekiniai ratai lėktuvo papilvėje.

 

Kita vertus, šiuos falinius signifikantus nebūtina suvokti tiesiogiai. Tai šiuolaikinio pasaulio ženklų sistemos dalis – o Tatjaną Doll labiausiai ir domina ženklai, ypač susiję su galia, judėjimu ir seksualumu. Ji tapo „Ferrari“ „portretus“ ir automatinius ginklus, lėles manekenes su šautuvais vietoje kojos protezo. Arba atgaivina schematiškus žmonių judėjimą reiškiančius paveikslėlius. Visa tai daroma pompastiškai, bet su nemenka ironijos doze – puikiai suprantant, kad tai jos pačios kuriamas pasaulis. Neatsitiktinai vos įėję į parodą matome „Mis Vokietijos“ torsą su balta suknele, o visa paroda vadinasi „Mis Tatjana Doll“.

 

Andrius Zakarauskas (g. 1982) taip pat kupinas (nežinau – autoironiškos ar nuoširdžios) didybės: jo paroda vadinasi „Aš, ir kiti tokie, kaip aš“. Pagrindinis jo tapybos objektas ir subjektas yra jis pats. Tiksliau, jis kaip tapantis tapytojas tapybos istorijoje. Tapybos galia ir tapytojo galia čia susilieja į viena – neatsitiktinai vietoj išlaisvinto gesto demonstruojamas tapytojo kumštis, o šalia nutapytas užrašas „AŠ“. Ne ką kita reiškia ir paveikslėlis, kuriame nutapytas vienetas – tiesa, kuklaus formato, bet simbolinėje plotmėje tai neturi reikšmės. Neįmanomą pirmumo tapyboje situaciją sušvelnina šalia eksponuojamos septynios popierinių vienetų skulptūros – nors septyni irgi pirminis skaičius. Buvimas ne tik meno, bet ir abstrakčių ženklų pasaulyje susieja Tatjanos Doll ir Andriaus Zakarausko darbus. Tačiau Doll savo energiją nukreipia į išorę, o Zakarauskas – į vidų. Jis tapo paveikslus apie tapymą, buvimą tapyboje, virtimą potėpiu. Paveiksluose besibūriuojantys autoriaus alter ego šizofreniškai dauginasi ir bando pavirsti daiktais. Autorius-potėpis sukasi it vilkelis savo kuriamame tapybos lauke ir kyla didelis pavojus, kad pradės „nusirašinėti nuo savęs“. Taip, Zakarauskas vis dar įdomus – ir tapybos, ir mąstymo prasme, bet artimiausiu metu nepakenktų gauti platesnio konteksto injekciją. Kai galios žaidimuose atsiras dvejetų ir trejetų, bus tik įdomiau.

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.28 (857), 2009-07-17

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

ElZBiHSfoNP, 2011-10-23 18:52

Super excited to see more of this kind of stuff oninle.

nepavydekit laimes., 2009-10-22 15:35

bet kiek pavyduoliu yra..

kuolui, 2009-08-10 22:50

durnelis, taip ir neismoko skaityti

kuolas, 2009-08-08 00:56

durnelė, rado apie ką rašyti...

degtukas , 2009-07-21 20:36

grazu ir labai aktualu papasakoti apie polloca kaip tapybos masturbatoriu, formaliai padetalizuoti tatjanos polinki sublimacijai ir falomorfizmui, atskleisti zakarausko super ego
raciono subordinacijas- vienzodziu sveikinam kreivyte pasimatavus psichonalitinius stringucius!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti