Dvasingai suvartoti meną (I)
Erics Apalais „Nebaigtas grupės portretas“ 2008 m. (Rygos galerija „Alma“) Nuotrauka iš mugės archyvo Labai džiaugiuosi, kad įvyko ši, pirmoji Lietuvoje, meno galerijų mugė. Jau pačią pirmąją dieną nulėkiau ten. Nesutrukdė net remontuojamas Lazdynų tiltas. Apsukau automobilį ir, keikdamasis visais žinomais necenzūriniais žodžiais, važiavau aplinkui. Per visą miestą. Dėl meno. Bet dėl jo vertėjo – bent šį, neeilinį kartą. Kai atsidūriau prie „Litexpo“ komplekso, įtempti jausmai atlėgo. Širdį užtvindė ramybės ir palaimos bangos. Iki šiol savyje su malonumu nešioju tą pirmą įspūdį.
Analogiškus jausmus esu galbūt išgyvenęs tik lankydamasis užsieniuose. Kad ir vaikščiodamas (ką ten vaikščiodamas – skrajodamas) kokiame Londone po visus jo muziejus bei galerijas. Suprantu, kad palyginimas ne visai adekvatus. Vis dėlto panašiai jaučiausi ir ten, ir čia – plačiai išplėstomis akimis, iki galo atidarytomis visomis čakromis ir visas atsidavęs emocijoms, bėgiojau po ne tokias jau mažas sales. Pagalvojau, kad iš tikrųjų elgiuosi kaip mažas...
|
Galios žaidimai
Tatjana Doll. „SPEED_Easy Jet (Mi)“. 2009 m. Emalė ant drobės. Nuotrauka iš „Vartų“ galerijos archyvo
Tapyba, kaip menininko galios išraiška, – modernizmo idėja. Kažin, ar Rembrandt’as kada susimąstė, kaip išreikšti SAVE. Užtat Picasso, o ypač Pollockas, nevengė demonstruoti savo kūrybinių galių. Žinoma, aukščiausią meistrystę pasiekę dvaro tapytojai irgi puikiai suvokė talento jėgą. Tačiau paveiksluose jie labiau akcentavo monarchų galias, sau priskirdami stebėtojo vaidmenį.
Nors Velasquezo „Meninose“ tapytojo figūra kur kas svarbesnė už veidrodyje atsispindinčius valdovus. Kad ir kaip ten būtų, tapyba, kaip galios demonstravimas, tikriausiai gimė su Jacksono Pollocko drobių taškymais. Menininko potėpis galutinai atitrūko ir nuo rankos, ir nuo drobės, o autentišką prisilietimą pakeitė brutalus spontaniškas išsiveržimas.
Tačiau net ir toks beribis išsitaškymas slepia tarnystę didžiajam Menui. Tuo ir skiriasi ankstesni...
|
Rasai Rasų kapinėse
Liepos pradžioje mirė dailėtyrininkė, dailės kritikė, Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto darbuotoja Rasa Janonytė. Ji palaidota Vilniaus Rasų kapinėse.
Vienas iš Rasos mėgiamų autorių Chose Ortega y Gassetas skyrė du kultūros pradus: apoloniškąjį ir dionisiškąjį. Apoloniškąjį – darnos ir harmonijos pradą – įkūnija graikų menas, italų renesanso dailė, o dionisiškąjį – karnavališką, siautulio, svaigulio ir mirties nuojautos persmelktą kultūros pradą – galima atpažinti ispanų kultūroje, Velasquezo portretuose, Goyos tapyboje... Atrodo, kad Rasos esybė giminiavosi būtent su dionisiškojo prado...
|
|