Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Lobiai iš drumzlinos upės


Birutės Žilytės kūrybos paroda „Skaidri tamsa“ Nacionalinėje dailės galerijoje


Kristina Stančienė

Share |
Birutė Žilytė. „Augalai III. Aguona“. 1974 m.
Daugelis užaugome su Birutės Žilytės iliustruotomis pasakų knygomis. Ne vienas gerai atsimename ir „Nykštuko“ kavinę Vilniaus centre, kultinę sovietmečio vaikų laisvalaikio vietą – su voveraitėmis, žvaliai liuoksinčiomis besisukančiame rate, gardžiais ledais, plakta grietinėle metalinėse ledainėse ant plastmasinių kojelių, ir gražiosiomis Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus freskomis...

Žinoma, gal pernelyg nerimta apie B. Žilytės kūrybą kalbėti „gurmaniškais“ anų laikų sentimentais. Šios menininkės kūryba ir šiandien atrodo atlaikiusi laiko išbandymus, o XX a. 7–8-ąjį dešimtmečius grafikė buvo viena ryškesnių veržlios, į modernius eksperimentus panirusios lietuvių kūrėjų kartos atstovių. Dailininkės ir jos vyro, taip pat talentingo grafiko Algirdo Steponavičiaus kūrybinis duetas, abipusės įtakos, subtilūs idėjų virsmai ilgainiui tapo tikra lietuviškos dailės legenda.

 

Vis dažniau pasigirsta apgailestavimų, kad Nacionalinėje dailės galerijoje 2009 m. surengtų tarptautinių parodų era šiandien baigėsi, bet kas drįstų teigti, kad labai gerai išmanome Lietuvos dailės istoriją? Juk pastovioji ekspozicija byloja tik apie mūsų dailės raidą, tendencijas, atskirų laikotarpių specifiką, tuo tarpu išsamesnis personalijų pristatymas – tikrai reikalingas.

 

Parodoje „Skaidri tamsa“ galima įsitikinti B. Žilytės kūrybos įvairumu – žanrų, išraiškos būdų, technikų. Akivaizdi ir skirtingų poreikių nulemta braižo, mąstymo kaita – tai ir savarankiški estampai, ir daugianarės kūrybos pavyzdžiai – knygų iliustracijos, monumentalioji tapyba. Dvi pastarosios kūrybos kryptys bene labiausiai išgarsino B. Žilytę – pažėrė svarių apdovanojimų, įrašė jos kompozicijų vaizdinius ne vienos kartos atmintin. Nors grafikės kūriniams būdingi panašūs, vienas kitą papildantys plastiniai sprendimai, manau, daugeliui ji tebėra viena svarbesnių ir savitų vaikų pasaulio vaizduotojų lietuvių dailėje.

 

B. Žilytės meninės kalbos trajektorijos ekspozicijoje atrodo maždaug taip – nuo lietuvių liaudies meno maniera stilizuotų lino raižinių, grubių, archajiškų formų, tapybiškų senojo Vilniaus vaizdų, iki sudėtingų, daugiaplanių estampų, vaikiškos kūrybos, specifiškai stilizuotų garsiųjų freskų pavidalų. Galbūt toks žvilgsnis į dailininkės kūrybą perdėm subjektyvus, bet ekspozicija, siūlanti gilintis ir į vadinamas rimtąsias B. Žilytės kompozicijas (pavyzdžiui, estampų ciklai Žalgiris, sukurtas 1970 m., 1971 m. apdovanotas Talino grafikos trienalės I premija, Augalai, sukurtas 1973–1974 m.), kaskart nevalingai panardina į minėtą naivią ir nuoširdžią istorijų vaikams poetiką. Kartu skatina susimąstyti apie dabartinį knygų meną, gausią ir margą produkciją, skirtą vaikams.

 

Šios parodos pavadinimas – taiklus B. Žilytės kūrybos motto. Kita vertus, B. Žilytė – rūsti ir negailestinga vaikiškų knygų iliustruotoja, įtaigiai atskleidžianti paslaptingą, dažnai bauginantį pasakų pasaulį. Šiandien žvelgiant į jos iliustracijas, kartu su Algirdu Steponavičiumi sukurtas freskas, tampa įdomūs bent keli jų aspektai. Dailininkė kūrė pasitelkusi sudėtingą, daugiaplanę vaizdo struktūrą, skirtingas laiko ir erdvės dimensijas, siurrealistiškas architektūrines konstrukcijas, scenos uždangos ar durų, vartų į nepažįstamą tikrovę motyvus. Tie giminingi, o kartu priešingi pasauliai jungiami paradoksaliais, netikėtais ryšiais. Pavyzdžiui, iš vieno kūrinio bekyšąs pasakų herojaus kūnas staiga pratęsiamas kitame arba ištiesta ranka, žiūrėk, jau moja kitam, paraleliniam pasauliui... Visai kaip šiuolaikinio kino eksperimentuose, kuriuos pamėgo daugelis garsių režisierių. B. Žilytės kūrinių įtaigumą, vertę sustiprina ir kitos priešybės. Juk šie vaizdai kartu itin dekoratyvūs, vaikiškai spalvingi, trykštantys kolorito kontrastais, kupini smulkiausių detalių. Vengdama pažodinio literatūros kūrinio atpasakojimo, salsvų, mielų paveikslėlių, menininkė vaikui suprantama, dekoratyvia ir žaisminga, kartu sudėtinga ir filosofine kalba pasakoja apie rimtus dalykus – gėrį ir blogį, gyvybę ir mirtį, jaukų akimirkos trapumą ir bauginančią beribę amžinybę.

 

Vaikystėje neretai šiurpą kėlę B. Žilytės vaizdiniai su nendrynuose tykančiomis laumėmis, sukapotais slibinų kūnais, pažemiui besivoliojančiomis, raudonos šviesos nutviekstomis narsios mergelės nugalėto Mėlynbarzdžio galvomis dabar atrodo kupini ne tik pasakiškų, mitologinių, bet ir froidistinių motyvų, siurrealistinio pasąmonės šėlsmo. Tamsa dailininkės kūriniuose iškyla ne tik kaip spalvinis, kompozicinis elementas, bet ir kaip tam tikra filosofija. Aiški šviesos ir tamsos perskyra, tarsi kelių skirtingų dimensijų sąveika akivaizdi net ir saulėtose Nykštukokavinės freskose, monumentaliojoje tapyboje Valkininkų vaikų sanatorijoje Saulutė. Tamsa – tai vaikystės baimės ir paslaptys, pagoniškas žemės gelmių, kaip gyvybės įsčių ir anapusinio pasaulio, vaizdinys. Tai vaiko sielos demonai, kurie augant dažnai nugrimzta į užmarštį ir lieka neiššifruotais pasąmonės pranešimais. Dailininkės idėjų psichologizmas – logiškas ir įžvalgus, kartu tikrai ne itin dažnas vaikams skirtoje profesionalioje meninėje kūryboje. Siaubas, baimė, nerimas ir gyvenimo džiaugsmas, kurį sugestijuoja gyvybingi B. Žilytės kūriniai, – neatsiejamos amžinos priešybės. O baimė juk turi savo ypatingą, saldų, nepakartojamą skonį, kurį itin gerai žino kiekvienas vaikas, smalsiai tyrinėjantis baugius vaizdus pasakose, kur kovoja piktosios ir gerosios jėgos. Todėl vaikai ir šnabždasi pramanytas istorijas apie iš palovio lendančią Juodąją ranką ar fatališką Pikų damą...

 

Taigi, žvalgantis B. Žilytės kūrybos parodoje, reikėjo pastangų atmesti sentimentus, pamėginti dailininkės kūrybą išvysti kiek įmanoma objektyviau. Tariau sau, kad ryškesni ir išblukę vaikystės prisiminimai dažniausiai nevalingai idealizuojami. Juk voveraitės Nykštuke“, nuolat bėgdamos tuo amžinuoju ratu, ko gero, nebuvo labai laimingos, kavinę puošusios freskos atmintyje liko kaip gražūs, dideli, spalvingi, niekur nematyti piešiniai. Tačiau siužetai, veikėjai, detalės atsigamino tik išvydus juos ekspozicijoje.

 

Paroda Skaidri tamsa įtikino ir štai kuo: B. Žilytė – griežtos, grafiškos, konstruktyvios formos meistrė. Kalbant apie vaikams skirtą jos kūrybą, geriausias to pavyzdys, tikra įvairių menininkės manieros ypatumų santrauka – freskų Valkininkuose piešiniai. Tuo tarpu tapybiškesnė, laisvesnė B. Žilytės išraiška atrodė mažiau įtikinama (iliustracijos S. Nėries poemai Eglė žalčių karalienė), abejonių sukelia kolorito dermės, rausvų atspalvių gausa.

 

Paroda Skaidri tamsa skatina susimąstyti ne tik apie konkrečios menininkės raiškos specifiką, autentiškumą. Ji siūlo kelti klausimus apie mūsų pažiūras. Pavyzdžiui – vis dar neaiški, neapibrėžta laikysena sovietinių laikų meninio paveldo atžvilgiu. Dabar, po dviejų nepriklausomybės dešimtmečių, tampa vis labiau akivaizdu, koks subtilus, atsargus, kartu – įstatymais, griežta teisine raide paremtas požiūris turėtų būti taikomas šiems dalykams. Deja, daugelio nykstančių ar jau pražuvusių kūrinių teoretizavimai nebeišgelbės. Nors pavienių mėginimų būta – 2008 m. vasarą grafikės Sigutės Chlebinskaitės iniciatyva vyko renginiai, kuriais siekta atkreipti dėmesį į nykstančias Pušelės sanatorijos freskas, prisiminti neišlikusią Nykštuko kavinės sienų tapybą.

 

Kitam mūsų dienomis itin svarbiam klausimui labai tinka banali upės, kaip gyvenimo tėkmės, metafora. Kaip tik lankantis NDG, Neris galinga srove gausiai plukdė pilkus, ištižusius ledo luitus. Nors ir rizikuojant pernelyg akivaizdžia nostalgija sovietmečiui, galima tvirtai teigti, kad, palyginti su anais nelaisvės metais, vaikų lavinimui skirta vaizdinė produkcija pro sugriautas užtvaras šiandien prasiveržė tarsi ta drumzlina upė, pavasarį kunkuliuojanti purvo ir šiukšlių sąnašomis. Šleikštulį keliantys daugelio vaikiškų knygų piešiniai, dažnai papildyti nemokšiškais tekstų vertimais, mums kalba tik apie vieną vienintelį tikslą – uždirbti bet kokiomis priemonėmis. B. Žilytės atveju – tai iš tiesų aukšto meninio lygio kūryba, gebėjimas pateikti knygą kaip visumą, vaizdžią ir įdomią ne tik vaikui, bet ir suaugusiam. Taigi ano meto realybė lėmė įvairias nelaisvės ir rezistencijos formas. Dabarties išbandymų metas atskleidžia kitas bėdas. Kad ir kaip ten būtų, šis laikas, mano galva, yra kur kas įdomesnis, nes gali tarsi atsargus tyrinėtojas iš drumzlinų vandenų iškelti tikruosius lobius – tai, kas iš tiesų vertinga.


„7 meno dienos“ Nr.12 (888), 2010-03-26

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

HZZoHwTqmiN, 2012-03-17 02:14

thank you for the sensible crutiqie. me and my cousin were just preparing to do some research about this. we got a book from our local library but i think i learned more from this post. i am very glad to see such wonderful information being shared freely out there..

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti