Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Sūrio spaudimas


Arūno Vaitkūno tapybos paroda VDA Dizaino inovacijų centre „Titanikas“


Vidas Poškus

Share |
Arūnas Vaitkūnas. „Laiptinė geležinkelio stoties rajone“. 1998 m.
Arūno Vaitkūno tapyba anaiptol nepanaši į sūrį (nei į lietuvišką varškės, nei į olandišką fermentinį), o ir jo tapymo procesas (negaliu garantuoti, nes savo akimis jo niekada neregėjau) greičiausiai niekuo nepriminė sūrio spaudimo (nei tikrojo, nei žaidybinio – kai ant vieno žmogaus supuolę kiti stengiasi sulaužyti šiam šonkaulius).

Tai tik metafora. Gal ne visai tinkamas palyginimas, kuris toptelėjo galvon žiūrint į A. Vaitkūno tapybą. Prisiminiau lietuvišką pasaką, vieną iš Dovydo istorijos variantų, kurioje bernelis rungtyniauja su velniu, milžinu arba slibinu. Pastarasis gniaužo akmenis ir uolas, o jaunikaitis paima paprastų paprasčiausią sūrį ir jį suspaudžia. Nelaboji jėga patiki žmogaus galybe.

 

Toks ir moralas... Moralas tas, kad ne visada reikia titaniškų pastangų norint pasiekti tikslą. Nenoriu pasakyti, kad konkrečiai pats A. Vaitkūnas buvo nedirbantis autorius (produktyvumu retas galėtų palenktyniauti). Tačiau teigiu, kad „laimėti“ galima paprastomis, bet efektingomis priemonėmis.

A propos – pasaka primena lietuviškos tapybos situaciją. Tuomet, kai vieni, kaip tie antžmogiai, iš tapybos nori padaryti kažką ypatingo ir net (nesinori moralizuoti, bet atleiskite, kolegos) paranormalaus – kad ir netapydami tapyti arba tapydami netapyti – kiti tiesiog paima dažų, drobę ir tapo.

 

Paprasčiausiai tapo.

 

Tarp tokių buvo ir A. Vaitkūnas. Jis, savo plastine kalba likęs ištikimu arsiškos tradicijos ir gudaitiškos mokyklos mokiniu, iš tautinio ekspresionizmo išspausdavo maksimumą „pasukų“. (Man pačiam ypač tai darė įspūdį praėjusį dešimtmetį, kai netapyti, motyvuojant tai kažkokiomis pseudoproblemomis, ypač tarp jaunosios kartos tapytojų, buvo tiesiog gero tono ženklas. Bet tai negali jaudinti šiandien ar rytoj – kadangi tvirtai, su žinojimu bei jausmu padaryti dalykai turi išliekamąją vertę.)

 

Šis tapytojas darė tai, regis, elementariai, tačiau tikslą pasiekdavo!

 

A. Vaitkūno tapybos motyvai nepretenzingi – kad ir chrestomatinės, visiems gerai žinomos laiptinės. Arba jo portretai. Kadaise, kai pats mokiausi tapyti, žavėjausi tuo, kaip dailininkas, pasitelkęs vieną tapybinį „kabliuką“, gebėdavo suformuoti gražią, riestą moterišką nosytę ar didesnį Justino Mikučio „šnobelį“. Arba kaligrafiškos „abstrakcijos“ – nieko per daug ypatingo, tik visaip užtepti, uždėti, užlieti plotai.

 

Atskirą parodos bloką sudaro priešmirtiniai – gruziniški – menininko kūriniai. Truputį drebančia ranka pieštuku išvedžioti Kaukazo ir ant viršukalnių stūksančių vienuolynų, cerkvių siluetai yra visiškai nesudėtingi. Elementarūs, bet tuo paveikūs. Ekspoziciją apžiūrinėjau prieš oficialų atidarymą, kai dar nebuvo užklijuotos etiketės. Nežinojau, tik spėjau, kad tai paskutiniai eskizai ir aitvaras-vėliava. Jie išsiskyrė keista, skaidria šviesa, apie kurią nesinori labai daug ir spekuliuoti.

 

„Paprastai“ padarytuose vaizduose slypi toks energetinis užtaisas, kad į gestiškus potėpius transformuoti apspjaudyti, nutrinti laiptai yra tapę ne paprastomis lipynėmis į trečią ar ketvirtą aukštą, o kuo tikriausiomis pakopomis (ne bet kuo, o Stairway to Heaven – beveik kaip iš „cepelinų“ repertuaro) į dangų – vėl net nekalbu apie priešmirtinius objektus. Tokiomis pakopomis, kad žiūrėdamas į tapybą patiki, ką daro autorius. Tokiais laiptais, kad žiūrėdamas į tapybą esi jusliškai veikiamas tų visų spalvinių derinių ar potėpių kombinacijų...

 

Iš tikrųjų – A. Vaitkūno darbų efektas artimas muzikai. Tikiu, kad stipriomis emocijomis pagrįsta tapyba ar muzika skatina adrenalino susidarymą suvokėjo organizme. Eilinį kartą sprendžiu iš savo varpinės. Na taip – galima, net būtina klausytis ir kokio džiazo ar „soulo“, elektronikos ar techno, juo labiau klasikos, tačiau kartais gera dozė „hardo“ ar net „trešo“ viską sustato į vietas (žinoma, klausyti ar žiūrėti vien tik tai – irgi truputėlį ribotas reikalas).

 

Jausmingas ir išraiškingas (o A. Vaitkūno tapyba yra būtent tokia) menas stimuliuoja ir stiprina. Suteikia jėgų ir žvalina. Reikia pasakyti, kad ne visiems (kalbu apie autorius – bet galioja ir žiūrovams) tai pavyksta. Kartais už ekspresyvios tapysenos ar minimalizuoto piešinio, kaip ir už greito, trankaus grojimo tempo, nėra nieko daugiau, tik nesusikoncentravimas ir pakrikumas (sprendžiu tai remdamasis kai kurių A. Vaitkūną vertinusių ir mylėjusių mokinių kūrybos pavyzdžiu).

 

A. Vaitkūno atveju – beveik viskas sudėliota į savo vietas (galbūt suabejočiau jo kai kurių abstrakcijų bei peizažų „suveržimu“, tačiau galvą atiduočiau už laiptines ir portretus). Kiekvienas teptuko prisilytėjimas, kiekvienas dažo nutekėjimas, kiekvienas spalvos suspindėjimas yra atsidūrę ten, kur reikia.

 

Nesinorėtų svaidytis skambiomis frazėmis, tačiau tai arba Dievo, arba prigimties (gamtos) dovana. Čia vėl kaip toje alegorijoje – ne kiekvienam į galvą šautų mintis vietoje akmens tiesiog paimti ir spausti sūrį...


„7 meno dienos“ Nr.12 (888), 2010-03-26

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

53, 2010-04-03 17:05

atsiprasau, kalta, maniau, kad 1-me aukste, o pasirodo 2-me.

> 53, 2010-04-03 08:52

Taigi dar veikia, kur tu bludini.

vl, 2010-04-01 21:33

didziausia ispudi padare serialas "Dekalogas". Tapyba jega neprilygsta televizijai.

53, 2010-04-01 00:30

nespėjau, blogai, kad gerus straipsnius spausdina pasibaigus parodai.

53, 2010-03-28 19:10

sudomino, gyvai parašyta, eisiu pasižiūrėti, kad tik neuždarytų.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti