Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

„Menas, žinokit, ne juokas“


Pokalbis su Nina Bondeson


Jurga Armanavičiūtė

Share |
Nina Bondeson. „Hatchette-Ann“. 2010 m. J. Lapienio nuotrauka
Pažintis su švedų menininke Nina Bondeson užsimezgė 2006-aisiais Vilniuje. Šiandien, atrodo, lemtingo susitikimo metu tik mandagiai pasikeitėme kontaktais ir trumpai pasikalbėjome apie grafiką. Pasikeitimas abiem išėjo į naudą – po metų Nina į Lietuvą atlydėjo savo vyrą menininką Jimą Bergreną, kuris Vilniaus grafikos meno centro kvietimu lietuviams vedė naujų grafikos technologijų seminarą.

Laimė, dailininkė atsivežė nedidelį kūrybos pavyzdžių aplanką. Po peržiūros sutarėme dėl parodos kitąmet. Trečiąjį kartą Vilniuje Nina apsilankė 2008-ųjų liepą, ir jos ekspozicijos populiarumas paneigė įsisenėjusį vietinį mitą apie prastą parodų lankomumą vasaros metu. „Sinjoros Canedottos daiktų tvarka“ (toks buvo parodos pavadinimas) tapo pirmuoju neišdildomu Bondeson prisistatymu Lietuvos auditorijai. Po kelerių metų džiaugėmės sužinoję apie aukštą jos kūrybos įvertinimą Kauno tekstilės bienalėje „Textile ’11“. Pernai per vizitą Švedijoje lankėmės Ålgardeno grafikos meno centre, kur Nina eksponavo naujausią tapybos darbų seriją, šiuo metu pristatomą Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“.

 

Ant dailininkės studijos durų Geteborge kabo lentelė su užrašu Membership in Blurry Knowledge Club (lietuviškai skambėtų maždaug taip: Migloto išmanymo klubo narys). Nepaisant šios sveikos saviironijos, Nina yra apdovanota išskirtiniu bendravimo talentu tiek su žiūrovu, tiek su pašnekovu. Paradoksalu, kad fantazijų tiltais į miglotą veiksmo erdvę perkėlusi Bondeson išlieka itin aiški, konkreti, net preciziška. Prie to dar pridėkime jau paminėtą sveiką ironiją, puikų humoro jausmą ir nuoširdumą. Dailininkė kuria charizmatišką meną, kuris gali patikti arba ne, tačiau nepalieka pusiaukelėj abejoti. Iš pažiūros paveikslai turi šį tą bendra su ikonų tapyba: tapyta ant medinių lentų, figūros statiškos, frontalios, veidai ir laikysenos beveik neišduoda jausmų ir pan. Žiūrint toliau, užklumpa ir persekioja nuojauta, tarytum nėra jokio kūrinius ir žiūrovą skiriančio sluoksnio: personažai, detalės, tekstai kuria visumą – nei ją stebi, nei ja grožiesi, tiesiog pasijauti kitu(r) ir kažkaip kitaip. Šioje būsenoje apninka maloniai baugus jausmas – lyg vaikystėje klausant šiurpių pasakų. Tuomet pagaliau suprantu, kad ne iš piršto laužtas pastovus Ninos priminimas, jog meno kūrinys apie menininką nepasako nieko, tačiau šį tą paaiškina apie mus pačius. Netuščiažodžiauja ji teigdama ir elementarią, atrodo, banalią tiesą, jog „menas, žinokit, ne juokas“ – Bondeson ją pagrindžia realiais veiksmais. Pasivadinusi Poly Commota pseudonimu, su kolegomis Švedijoje ji įkūrė ir palaiko internetinį „Politikų prieglaudos centrą“, kuriame menininkai turi galimybę įsivaikinti ryškiausias šiandieninės švedų politikos žvaigždes (http://www.begreppsverkstan.se/adoptionblogg.html). Apie tai ir kitas rūpimas temas kalbamės su pačia menininke.

 

 

 

Jurga Armanavičiūtė: Pradėkime nuo to, kad įsteigti internetinę menininkų valdomą prieglaudą politikams – ne vien šmaikštus, bet ir tolygiai drąsus meninis veiksmas. Šią viešą akciją vykdai drauge su kitais devyniais meno kūrėjais. Ar tokia socialiai aktyvi Švedijos menininkų laikysena yra įprasta jūsų šalyje?

 

Nina Bondeson: Aplinkybės tuo užsiimti yra palankios, tačiau vis tiek daroma pernelyg mažai. Neturėjome tokios skaudžios patirties, kokią turėjo Lietuva. Dėl to, matyt, nėra baimės ir apatijos įpročio. Liūdniausia, jog šiandien žmonės veikti bijo labiau nei anksčiau, o juk baimė veikti esant, tarkime, netinkamoms darbo sąlygoms, žlugdo bendrą šalies raidą, gilina problemas, skatina nedarbą ir ksenofobiją. Galvoju, jog tai – mūsų nerūpestingo požiūrio į demokratiją atspindys. Iš įpročio ją traktuojame lyg daiktą, pamiršdami, jog demokratija – tai procesas, kuriame svarbi mūsų individuali atsakomybė, jei norime sėkmingai kurti visuomenę. Šiandien Švedijoje dominuoja agresyvus neoliberalizmas, mano galva, kenkiantis demokratijos ir visuomenės raidai. Atsiranda menininkų, kurie kaip drąsūs ir rūpestingi piliečiai reaguoja į susidariusią situaciją: kuria šmaikščius, politiškai aštrius, komiškus laikraščius. Akivaizdu, jog būtų galima nuveikti kur kas daugiau. Nesakau, kad menas turi būti politiškas – tiesiog trūksta veiksmo. Per mūsų įsteigtą „Politikų prieglaudos centrą“ esu tiesiogiai įsitraukusi į aktyvų veiksmą. Juo siekiame geresnės kultūros politikos ir parodome vyriausybės dėmesio stoką menui. Šiame kontekste svarbu suprasti, kad menas – ne profesija, bet savitarpio komunikacija; menas gali būti perkamas ir parduodamas, bet jis nėra tiesiog dar viena prekė šalia visų kitų. „Politikų prieglaudos centro“ tinklalapyje politikus vaizduojame kaip vaikus ar gyvūnus, kuriems neatidėliotinai būtina menininkų globa. Aš, pavyzdžiui, šiais metais gegužės 26 d. įsivaikinau švietimo ministrą.

 

J. A.: Be šios meninės akcijos tavo kūrybinė veikla skleidžiasi įvairiai – nuo grafikos, tapybos iki tekstilės ir objekto meno. Kokią reikšmę teiki skirtingoms kūrybos sritims?

 

N. B.: Tiesiog visais savo darbais tęsiu artefaktinę meno tradiciją. Sukuriu arba perdirbu daiktus taip, kad jie įgautų prasmę ir pasakotų. Neapibrėžtai ir dviprasmiškai – kaip ir būdinga artefaktams. Dirbu įvairiomis priemonėmis, tačiau mano kūryba visuomet medžiagiška ir daiktiška.

 

J. A.: Kokios meno kryptys turi ar turėjo įtakos kūrybai?

 

N. B.: Labai vertinu viduramžių bažnytinę tapybą ir mėgėjų meną. Šios dvi skirtingos kūrybos sritys yra neišsemiamos, visuomet šalia, visuomet pasirengusios bendradarbiauti ir atskleisti dar neatrastus požiūrio kampus. Kalbėdama apie mėgėjų meną turiu galvoje tokių dailininkų kaip šveicaro Adolfo Wölfli kūrybą, priskirtiną Art Brut meno krypčiai.

 

J. A.: Kalba ir apskritai komunikacija – vienas kertinių, nuolat nagrinėjamų tavo kūrybos aspektų. Pradedant nuo to, kad naudoji kalbą įvairiausių tekstų pavidalu, o baigiant tuo, kad bendravimo ir susikalbėjimo temą sprendi nuolatinio tavo kūrinių veikėjo, savamokslio lingvisto Jeremijaus Adadžio namudinėje laboratorijoje. Tavo darbų nemačiusiems skaitytojams trumpai pristatysiu, jog lingvistas Adadžio prieš tai dirbo kito tavo kūrybos personažo – Senjoros Canedotto – šunų mokykloje, kur pasitelkęs šunį Hiperijoną Atmaną vykdė tyrimus, nedavusius jokių rezultatų dėl paprasčiausio tarpusavio nesusikalbėjimo... Pasitelkusi šiuos veikėjus, pernai Kauno tekstilės bienalėje pristatei darbą „Apie kalbą“, kuriame vėl kėlei klausimus apie gebėjimą naudotis verbaline ir neverbaline komunikacija. Kaip kalba tapo tavo kūrybos objektu?

 

N. B.: Žvelgiu į meninę kūrybą kaip į plėtrą to, ką lingvistai vadina mūsų „natural language“. Mes turime daug skirtingų kalbos gebėjimų, tačiau net nesistengiame jų išnaudoti. Iš pradžių, kai tik pradėjau gilintis į savo kūrybinius ieškojimus, manęs neapleido jausmas, kad vyksta savosios kalbos paieškos. Galiausiai menas tapo mano profesija. Nors iš esmės tai ne profesija. Tai egzistencinė priemonė savitarpio komunikacijai. Tai – kalba.

 

J. A.: Taigi mano minėtas lingvistas Jeremijus Adadžio iš esmės tyrinėja komunikaciją, o ne atskiras jos formas?

 

N. B.: Taip, jis tiesiog apsėstas komunikacijos tyrimų. Kartu per savo atliekamus tyrimus jis siekia išsiaiškinti pasaulio sandarą, tačiau svarbiausias jo tikslas – padaryti pasaulį geresnį, nors tai nepasieks niekuomet...

 

J. A.: Dažnas tavo kūrinys parodoje neapsieina be tekstų (su angliškomis tekstų versijomis parodos metu žiūrovai gali susipažinti galerijoje,  – J. A.). Ar tekstai suteikia papildomų reikšmių?

 

N. B.: Tekstai mano kūriniuose atlieka ne mažiau svarbų vaidmenį nei vaizdai. Jie lygiaverčiai – vaizdai nėra tekstų iliustracija kaip ir tekstai nėra tik paaiškinimai. Tekstai yra veikiau poezija nei instrukcija. Kaip žinai, kūryboje naudoju keletą pastovių veikėjų ir įvairiausias jų istorijas, bet nenoriu, kad jie tarpusavyje komunikuotų mano mintimis. Kai sėkmingai vyksta savarankiškas veikėjų tarpusavio bendravimas, žiūrovo galvoje gimsta nauja istorija.

 

J. A.: Tavo kūryboje vizualiai labai daug detalių, veikėjų, išraiškos priemonių. Visus šiuos elementus sieja grotesko, fikcijos, netgi brutalumo ryšiai. Iš kur atsiranda šitie keisti, nejaukūs, bet savotiškai traukiantys vaizdiniai?

 

N. B.: Visus juos pastebiu ir atrandu savo gyvenamojoje aplinkoje. Nereikia nieko specialiai išradinėti. Tereikia tiesiog atkreipti dėmesį.

 

J. A.: Daugelį metų tavo kūryboje veikia tie patys veikėjai, tarpusavyje susiję pačiais keisčiausiais ryšiais. Pavyzdžiui, yra tokia šunų mokyklos įkūrėja Senjora Canedotto (arba La Poverina). Viena pagrindinių ir pirmoji tarp veikėjų atsiradusi Elena. Kiek pamenu, motinos uždaryta kambaryje, ji dėl to pernelyg neišgyvena, mat aktyviai susirašinėja su dviem vyriškiais. Šie laiškuose jai pasakoja apie gyvenimą ir meilę. Dar yra toks Senjoras Corradori – Canedotto vyras. Jau minėtas lingvistas Jeremijus Adadžio, ponas Whimsbburstas ir kt. Jie ir naujausioje tavo parodoje toliau gyvena, myli, kelia egzistencinius klausimus, tyrinėja, užsiima įvairia sau ar pasauliui naudinga arba visiškai absurdiška ir beprasme veikla – visai kaip realiame gyvenime. Pradedu į juos žvelgti kaip į senus pažįstamus. Dėl to įdomu, kaip jiems sekasi dabar?

 

N. B.: Praėjo jau kuris laikas, kai aš pirmą kartą susitikau Eleną ir Senjorą Canedotto, nors kartu su veikėjais gyvename toje pačioje gatvėje. Per savamokslį lingvistą Jeremijų Adadžio, jo asistentą Imre Ommą ir šunį Hiperijoną Atmaną aš pati skverbiuosi pirmyn ir gilyn į mane itin dominančius klausimus apie kalbą, į joje glūdinčias mįsles. Kaip ir anksčiau, Adadžio drauge su Senjora Canedotto toliau kruopščiai tęsia kasdienybės daiktų bei įvykių klasifikavimą. Adadžio tyrimai apie susikalbėjimą po senovei atliekami jo virtuvėje, nes jam nepavyksta gauti finansavimo, kad galėtų įsirengti mokslinei veiklai tinkamą laboratoriją. Kaip jau sakiau, mes nesirūpiname savo kalbos gebėjimais ir jų atradimais. Svarbūs tyrimai nefinansuojami... Priminei pirmą mano kūrybos veikėją Eleną, pasirodžiusią dar 1987 metais. Ji, daugelio žmonių nuomone, nuolat kėlė nepatogius klausimus. Jos motina buvo viena iš to daugelio. Dėl to užrakino dukrą vieną kambaryje. Uždaroje, bet jaukioje erdvėje Elenos klausimai ištrūko į laisvę. Apie mirtį, seksualumą, religiją, laisvę, normalumą ir t.t. Mano kūryboje fiktyvūs veikėjai yra ir naudingi, ir smagūs. Tarytum žaistų kaip vaikai. Suaugusieji dažnai žaidimą traktuoja kaip neproduktyvią laisvalaikio pramogą. Bet juk taip nėra. Visi mano kūrinių personažai yra tarsi indai, kuriuos naudoju nuolat kylantiems klausimams bei mintims laikyti. Per juos galima aiškiau pamatyti daugelį dalykų, išlaisvinti mintis ir net apraminti sielvartą.

 

J. A.: 2005–2008 m. Geteborgo Dizaino ir amatų mokykloje dirbai tekstilės katedroje dėstytoja. Tuo laiku daug dėmesio skyrei meno tyrimams bei teoriniams darbams. Domėjaisi mokslinių žinių taikymu meninėje praktikoje. Papasakok šiek tiek daugiau apie šią savo veiklos sritį, kuri neabejotinai turi daug sąlyčio taškų su menine kūryba.

 

N. B.: Savo teoriniuose darbuose ir pranešimuose nuolat kalbu apie dvi principines žinių kūrimo mene strategijas. Viena – 100 tūkst. metų senumo, artefaktinio meno strategija. Kita – pastarųjų 50 m. konceptualaus meno tradicija, kurioje kalba naudojama kaip pagrindinė kūrybinė medžiaga. Tarp šių dviejų strategijų yra netolygus galios pasiskirstymas, tvyro pastovus konfliktas, nors daug menininkų savo kūryboje geba puikiai derinti jas abi. Šią situaciją būtina demokratizuoti, t.y. reikia demokratizuoti meninės kūrybos sąlygas, diskusijas apie meną. Šiuolaikinio meno pasaulis yra pernelyg susidomėjęs pozicine kova. Tai labai neįdomu ir trukdo. Tokios pastaruoju metu ir yra kertinės mano teorinių darbų bei pranešimų temos.

 

J. A.: Ačiū už pokalbį.

 

Paroda veikia iki liepos 14 d. Vilniaus grafikos meno centro galerija (Latako g. 3, Vilnius) dirba antradienį–penktadienį 11–18 val., šeštadienį 11–15 val.


„7 meno dienos“ Nr.28 (996), 2012-07-13

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

keunė, 2012-07-17 17:12

Turbo meninininkė. Tobula jos paskaitų tema. Man irgi kyla klausimas, kodėl neva materialumas mene yra blogai??? Gali būti toks įspūdis, nes daug blogų menininkų dirba su materija. Bet konceptualiukų blogų nemažiau, tik dar nedaug kam daeina, kad šieną pjauna. Mistika, mistika. O ezoterika dabar (kaip ir visų krizių metu) ant bangos...

hudoznik, 2012-07-13 23:15

o geras, bene kreivytes portretas iliustracijoje=]

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti