Nors gerai pamenu, kad iliustracijos man vaikystėje atrodė nesuprantamos (daug labiau patiko estų pasakose detaliai nupaišyti slibinai), iš nepaklusnia ranka pripaišytų puslapių galima spręsti, kad savotiškai jos vis dėlto provokavo kūrybiškumą. Dabar ta knyga yra brangi jau vien dėl ilgo buvimo šalia, tapimo mano istorijos dalimi. Todėl ir Vytauto Valiaus kūryba atrodo labai sava.

Apskritai Vytautas Valius yra ne tas menininkas, kurio kūrybai rodyti reikėtų jubiliejaus preteksto. Jo kūryba verta išsamios ekspozicijos be jokių priežasčių, nes yra aukštos meninės kokybės, labai nuosekli ir vientisa, t.y. turinti savo gilius vidinius dėsnius. Konkrečiai ši paroda kiek stebina, nes Valių žinome kaip grafiką, o nemažą parodos dalį sudaro tapyba.

Nors minėtos pasakų knygos spalvotosios iliustracijos buvo atspaustos ant blizgaus popieriaus, grafiko darbai originale dažniausiai yra matiniai. Ir tapyba atlikta ne blizgiu aliejumi, o tempera ar akrilu, kurie tempia akį gilyn, toliau nuo paviršiaus. Dailininko, regis, visiškai nedomina išoriniai efektai, daugiausia laiko jis skiria visumai, gelmei ir struktūrai. Valiaus autorinės grafikos technikos su niekuo nesupainiosi - tamsesniame fone tirpstančių kontūrų figūros sudėlioja atvaizdus ir pasakojimus. Tapyboje fono ir jame išnyrančių figūrų santykis išlieka toks pat kaip ir grafikoje, tik dažniau šios lieka abstrakčios, nevirsta nei medžiu, nei gyvūnais. Formos sudaro spontaniškų gamtiškų segmentų įspūdį, tačiau justi, kad spontaniškumo čia tik dalis, daug daugiau analitinės inžinerijos, tokios, kokios galima rasti skruzdėlynuose ar vėlyvuose Paulio Cezanne'o darbuose. Regis, dailininkas stengiasi prisikasti prie kažkokios esmės, dėsnio. Lyg tyrinėdamas mažytę struktūrą spręstų kosmoso sandaros klausimus.

Tik keliuose paveiksluose abstrakčios formos virsta rūpintojėlio veidu. Tuo, kuris drožtas iš medžio, pakabintas į medį ir su juo susiliejęs. To, kuriam mažai rūpi Vatikanas, o labiausiai norisi papasakoti apie gyvenimą tarp dviejų vasarų. Kuris skobtas ranka, atkartojančia tėvo, senelio ir prosenelių judesius. To, kuris saugo kažkokius neįžodintus dėsnius. Tokiu būdu Vytauto Valiaus kūryba susijusi su (lietuvių liaudies) tradicija, tačiau, mano supratimu, šio siejimosi galutinis tikslas yra gamta pačia plačiausia prasme - nuo atomų iki galaktikų. Jo grafikos tekstūros primena senos pušies žievę, samanas, atspindžius ant vandens. Tai, kas sudaryta iš kelių matymo sluoksnių ir būtinai turi gelmę.

Nuosekliai puoselėjama per visą kūrybą vidinių struktūrų suvokimo siekiamybė nurodo, kad Valiaus pasaulėjauta yra itin vientisa ir kad jai būdingas tam tikras filosofiškumo užtaisas. Visa tai kalba apie pastangas suvokti save ir pasaulį. Dailininkas tai daro susitelkęs, netriukšmingai, atsargiai. Pasivaikščiojus po parodą lieka ramybės pojūtis, lyg pabuvus miške, kur įspūdį sukuria mažų detalių visuma.

Jubiliejaus proga buvo pristatyta ne tik paroda, bet ir naujas Vytauto Valiaus kūrybos albumas „Smiltys“.

Paroda veikia iki rugsėjo 4 d.

„Titaniko“ II a. Ekspozicijų salė (Maironio g. 3, Vilnius) dirba antradieniais-penktadieniais 12-18 val., šeštadieniais 12-15 val.

„7 meno dienos“ Nr.30 (906), 2010-09-03