Dideli mažų dalelių dėsniai
Vytautas Valius. Iš ciklo „Medis“. „Ekologija“. 1979 m. R. Virkučio nuotr. Kurie iš jūsų namie turite „Lietuviškas pasakas“ (Vilnius, „Vaga“, 1974 m.)? Jei dabar ir neturite, tie, kurie gimė truputį prieš Nepriklausomybę, tikrai esate bent jau vartę. Juk visi turėjome tas pačias knygas. Tai tokia beveik A4 formato knyga, joje yra visos klasikinės pasakos apie Jonukus ir raganas, o kartkartėmis įterptos spalvotos - tamsios, klampių erdvių, makabriškos - iliustracijos. Ją iliustravo Vytautas Valius, Birutės Žilytės-Steponavičienės, neseniai rodžiusios parodą Nacionalinėje dailės galerijoje, bendraamžis.
Nors gerai pamenu, kad iliustracijos man vaikystėje atrodė nesuprantamos (daug labiau patiko estų pasakose detaliai nupaišyti slibinai), iš nepaklusnia ranka pripaišytų puslapių galima spręsti, kad savotiškai jos vis dėlto provokavo kūrybiškumą. Dabar ta knyga yra brangi jau vien dėl ilgo buvimo šalia, tapimo mano istorijos dalimi. Todėl ir Vytauto Valiaus kūryba atrodo labai sava.
Apskritai Vytautas Valius yra ne tas menininkas, kurio kūrybai rodyti...
|
Menininko ir jo kūrinių klajonės
Lasar Segall. „Klajoklės II“. 1920 m.
Lasaras Segallas gimė 1891 m. liepos 21 d. Vilniuje, tuo laiku carinės Rusijos mieste, religingoje torų perrašinėtojo Abelio Segallo ir Estheros Ghodes Glaser šeimoje ir buvo šeštas iš aštuonių jų vaikų. Antrasis pasaulinis karas ištrynė iš mūsų atminties praėjusių amžių Vilnių, XIX-XX a. sandūroje vadintą „Šiaurės Jeruzale“. 1897 m. surašymo duomenimis net 38,8 proc. Vilniaus gyventojų buvo žydai, mieste veikė daugiau nei 100 sinagogų, 10 ješivų....
|
Kada antklodė tampa menu?
Sunku nusakyti Galinos Sviridovos, parengusios parodą apie slavų liaudies tekstilę Rytų Lietuvoje, tiksliau, pasakojimą apie vienos močiutės audinius ir jų vietą gyvenime, vaidmenį parodoje. Ar Galina yra menininkė, pristačiusi instaliaciją, ar kuratorė, pristačiusi menininkę močiutę? Tai priklauso nuo to, kaip įvardinsime eksponuojamus audinius ir dokumentus apie šių natūralią aplinką.
Nors nepakeičiamasis menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius jau seniausiai išdėstė, kaip vis dėlto menas tampa menu - t.y. legitimuojasi, įvedus daugiau kintamųjų, lengvai galime ir vėl susipainioti. Anot Andriuškevičiaus, svarbu intencija - ar dalykas buvo kuriamas tapti menu. Ne, močiutė audė kilimėlį, nėrė staltiesėlę - t.y. taikomojo pobūdžio objektą. Kitas būdas tapti menu - atsidurti galerijoje, kuri rodo meną. Atsidūrė, tačiau kuri jų tikroji menininkė?...
|
Realybė visu savo nerealistiškumu
Adrian Lohmüller. „Namas tebestovi“. 2010 m. U. Walter nuotrauka Šią vasarą vyko viena svarbiausių Europos bienalių, išskirtinė ir žadinanti ypatingus lūkesčius jau vien tuo, kad rengiama mieste - realiame Europos šiuolaikinio meno centre. Šeštoji Berlyno bienalė pavadinimu „Kas laukia tenai“ („What is Waiting Out There“), kuratorės Kathrin Rhomberg žodžiais tariant, pristatė „menines pozicijas, kreipiančias savo žvilgsnius į išorę - į realybę“.
Pasklidusi po šešias vietas, dalį ekspozicijos bienalė išlaikė savo senojoje būstinėje Kunstverke, bet kritinė parodos masė persikėlė į didžiausios Vokietijos turkų bendruomenės teritorijoje esantį buvusį islamiškų vedybų centrą, apleistą penkiaaukštį pastatą, vadintą tiesiog Oranieno aikštės nr. 17.
Praėjusiais metais antra „didžioji erdvė“ buvo Naujoji galerija (Neue Galerie). Vienas iš bienalės netikėtumų - Michaelo Friedo kuruota...
|
|